Šeštadienį, gegužės 4-ąją, 11 val. 30 min. iš Anykščių siaurojo geležinkelio stoties Kavarsko ir Ukmergės link pajudės arklinis kinkinys. Žygio dalyviams per savaitę bus lemta nuvažiuoti kone 300 kilometrų 7 rajonų keliais ir taip pakartoti jauno raštininko Antano Baranausko, vėliau žymiu poetu ir vyskupu tapusio, kelionę į pirmąją darbovietę tuometinės Vainuto valsčiaus raštinėje.
Šiai kelionei artėjant, dar tik pavasarėjant A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus muziejininkų grupė surengė žvalgytuves – apžiūrėjo, kokiais keliais arkliukui teks vežimą traukti, kokie rūpesčiai ir pavojai pakeliui tyko, praėjus 160 metų nuo A. Baranausko kelionės.
600 kilometrų kelionė automobiliu iš Anykščių į Vainutą ir atgal, tikslinant sustojimų ir susitikimų vietas, tąkart užtruko beveik 17 valandų. Apie tai, ką pakeliui patyrė, pasakoja žvalgytuvių dalyvis muziejininkas Raimondas GUOBIS:
„Tekant saulei jau žvalgėmės po Ukmergės rajono Milašiūnų laukus, mąstydami, kur čia galėjo stūksoti užeiga, kur malonus šeimininkas vaišindavo keleivius. Toliau – Bukonys, Šėta, Aukštieji Kapliai, Daukainiai ir vyrukas vardu Virgilijus, pažadėjęs surasti nakvynei vietą. Taučiūnuose – kitų laikų atmintis, kukli šlovės piramidė pirmajam už Lietuvos nepriklausomybę 1919 m. vasario 9 d. mūšyje su bolševikais žuvusiam kareiviui Povilui Lukšiui.
Iki horizonto besidriekiančios lygumos, neogotikiniai Josvainių bažnyčios bokštai, Šušvės upelė, Ariogaloje – puiki „Rūtos“ valgyklėlė, pasirengusi keleivius apnakvindinti seniūnė Renata, vėliava su dviem sukryžiuotais kardais ir puikus Dubysos slėnis. Raseiniai – kur taip sunkiai surandamas muziejus su ypač turtingu spaudinių rinkiniu. Viduklė, Nemakščiai, Adakavas, Skaudvilė, šalia miestelio – senoji pašto stotis, sumūryta apie 1845 metus ir keliaujantį A. Baranauską regėjusi.
Keliautojus su gardžiausiais blynais sutinkanti ir žygio dalyvius nakvindinti pasirengusi ponia Irena Batakių vienkiemyje. Toliau – Žygaičiai, Tauragė, Sartininkai ir galiausiai vakarėjančios saulės šviesoje snaudžiantis Vainutas. Tenai – keli berniukai, žaidžiantys krepšinį ir žinantys apie A. Baranauską. Ir paminklas jaunajam raštininkui – trys ąžuoliniai stulpai skverelyje priešais bažnyčią, saulutės ir poeto žodžiai: „Senų miškai mylėta / Tūlon giesmėn dėta / Mūsų tėvelių visos tos giesmės mokėta“.
Linksmas žemaitis, vidurinės mokyklos direktorius, pažadėjo, kad žygio dalyvius pasitiks tautiškai pasirėdžiusios mergaitės, dūdų orkestras ir gal net dubenys su kastiniu.
Juk anuomet A. Baranauskas Vainute darbavosi visus metus, čia išgyveno ir didįjį miestelio gaisrą, kuomet sudegė bažnyčia, dvi sinagogos ir 114 namų. Sunkiai jis ten galėjo pritapti prie bendradarbių ir jų bičiulių kompanijos, jų pomėgio viešėti, vaišintis gardžiais valgiais, užgeriant degtine, punšu, romu ar porteriu.
Paskui raštininko duonos jis dar ragaus Raseiniuose, Sedoje ir Skuode, kol galiausiai už pinigus apsirūpins Telšių gimnazijos baigimo pažymėjimu ir įstos į Varnių kunigų seminariją. Baigsis raštininko – prasidės dvasininko kelias.“
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus informacija
Raimondo Guobio nuotraukos
