TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Dar žiemą prie stulpo pririštos ir paliktos belgų aviganės istorija. Ji ieško namų...

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

Prabėgo kaulus stingdanti žiema, gyvybės pilnas pavasaris, atėjo vasara, o ji vis dar tokiu pat kupinu vilties žvilgsniu nedrąsiai žvilgčioja į vartelius ir laukia...

Prabėgo kaulus stingdanti žiema, gyvybės pilnas pavasaris, atėjo vasara, o ji vis dar tokiu pat kupinu vilties žvilgsniu nedrąsiai žvilgčioja į vartelius ir laukia... Nuo pat pirmos akimirkos kai pakliuvo čia – į „SOS gyvūnų“ kiemą, be atvangos, su jauduliu, ji budriai seka kiekvieną atėjusį, apuosto, pasisveikina bakstelėdama juoda nosimi ir šnabžda mintyse: „Gal tai tu? Pažiūrėk į mane, prašau! Atsisuk dar kartą, gal pažinai? Gal tu manęs? Gal mes kartu...? Ne, Tu išvyksti... Ne su manim. Sudie...“

Galbūt kažką papiktins, kad ji ne Bona, Dona ar Aira, bet jos žvilgsnis toks žmogiškai susimąstęs ir supratingas. Ji – nuostabi jauna belgų aviganė vardu Solveiga.

Dar patį viduržiemį, kai sniego buvo tiek, jog atrodė niekada neištirps, o šaltis stingdė net ir šilčiausiai apsirėdžiusiuosius, buvo rasta Solveiga. Pririšta prie stulpo: nelaiminga, sušalusi, alkana, taiki ir pasiruošusi priimti bet kokį likimą. Jos iškalbingos akys tarsi maldavo, kad tik greičiau viskas pasibaigtų, tas šaltis ir nepakeliamas išdavystės jausmas buvo beribis. Ji nesiveržė bėgti, ji net neparodė džiaugsmo artėjusiems prie jos žmonės. Apleidusios jėgos buvo ne tik fizinis nuovargis, ji vis dar laukė savo šeimininko. Kantriai laukė, be garso, taip, kaip buvo išmokyta, laukė to, kuriam nuolankiai tarnavo ir nejautė nė menkiausio pykčio, kalbėjo su juo mintyse, bandė klausti kodėl, kas nutiko. Atsakymą radome mes, bet ne ji. Solveiga buvo ne viena, jos viduje silpnai ruseno gyvybė.

Priežastis aiški – ši puikaus charakterio aviganė buvo reikalinga kol buvo viena. Pajutę šeimininkai nereikalingo kraitelio artėjimą, nusprendė nubausti savo augintinę už „blogą elgesį“ ir tiesiog palikti ją. Per daug neisistengiant, neieškant kur, tiesiog nuvežti toliau, kur žmonės retai pasirodo ir pririšti prie stulpo. Liept atsisėst ir stingti iš šalčio. Taip klusniai sėdinti ji ir buvo rasta. Tai komanda, kurią Solveiga atsimena geriausiai ir nuolankiai ją vykdo.

Niekas tiksliai nepasakys, kiek Solveiga taip prasėdėjo šalto sniego pusnyje, bet nuovargis, skausmas ir alkis nepraėjo be pasekmių. Gyvybė rusenanti jos viduje netrukus užgeso...

Dabar jau praėjus kuriam laukui, kalytė atsigavo, visiškai sutvirtėjo. Tik tas pats nuolankus žvilgsnis, rodos, ji viską prisimena. Bet viską supranta. Žmogus po šio įvykio jai netapo priešas, ji vis dar tokia pat atsidavusi, prieraiši, norinti draugystės. Solveiga dar visai jauna, turi tvirtą, sportišką kūną, puikiai sutaria su kitais šunimis, nepuola kačių, tvarkingai vaikšto su pavadėliu. Tobulos gyvenimo sąlygos šiai jaunai aviganiukei būtų voljeras, nuosavas namas ir teritorija, kurioje galėtų palakstyti. Butui Solveiga nėra labai tinkama, nes per tą laiką išsivystė įprotis atlikinėti reikalus ne tik lauke.

Solveiga ir „SOS gyvūnų“ komanda su didžiule viltimi laukia žmonių, kurie galėtų suteikti šiai be galo mylimai globotinei tikrus namus. Tiek iškentus, ji nusipelnė pagaliau atrasti savo laimę!

O Solveiga laukia Jūsų „SOS gyvūnų prieglaudoje Žalgirio 60, Vilnius. Taip pat galite skambinti Ilonai 8 600 39525!

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Istorija
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt