Šio straipsnio esmė: pasidalinti patirtimi
Kodėl rašau: nes tai gali patirti bet kuris žmogus.
Esu trečio kurso studentė, mokausi neakivaizdžiai VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Pradėkime viską iš pradžių. Jau mokyklos laikais dirbau, darbai dažniausiai buvo susiję su pardavimų srtimi, tačiau jau nuo 16 metų stengiausi įgauti tam tikros darbo patirties, užsidirbti savų pinigų. Jau senai žinojau, kad politika, tai ta sritis, kuri man labiausiai domina. Neakivaizdines studijas rinkausi tam, kad galėčiau dirbti, todėl pabaigusi mokykla dar baigiau ir administravimo kursus. Tuo meu dar tik sklido gandas apie artėjančią krizę, viskas atrodė tolima, o planai studijuoti ir dirbti atrodė pasiekiami. Tačiau realybė pasirodo kur kas sudėtingesnė.
Studijos + darbas = nepavykusi svajonė
Įstojau į specialybę, kurios norėjau. Visų pirma noriu pažymėti tai, kad su savo balais būčiau įstojusi į bet kokią kolegiją ir dar į nemokamą vietą, taip pat būčiau įstojusi ir į kokią kitą VU specialybę, vėlgi į dienines studijas. Tačiau norėjau būtent politikos mokslų ir galimybės dirbti. Deja, krizė užklupo netikėtai, susirasti darbą tapo ypač sudėtinga. Tačiau nenuleidau rankų ir darbo ieškojau pati, per dieną išsiųsdavau daugybę CV, tačiau susirasti darbą tapo ypač sunku. Darbdaviai kėlė reikalavimus, o ir laisvų darbo vietų žymiai sumažėjo. Mokiausi toliau, deja, nedirbdama. Tuo metu net nenujaučiau, kad tai, jog darbo ieškau savo jėgomis man atsisuks didžiule skola už PSD.
2010-ųjų pavasaris. Žinia apie PSD atskriejo lyg iš giedro dangaus. Taip aš skolinga valstybei beveik 1000 litų, už ką? Ogi už tai, kad ieškojau darbo pati, už tai, kad net nesilankau jokiose poliklinikose, jeigu ir prireikdavo kokių tyrimų, juos pasidarydavau privačiai. Žinia apie didžiulę skolą šokiravo. Tuo metu man buvo 19 metų, o aš jau buvau skolinga 864 litus. Pinigai labai dideli, ne tik jaunam žmogui, bet apskritai bet kuriam, kuris gavo šią skolą.
Neteisybė?
Taip, studijuoju neakivaizdžiai. Kaip jau minėjau, galėjau įstoti, tarkime, į kokią kolegiją, nemokamai mokytis ir dirbti. Vieša paslaptis, kad kolegijose mokslai tikrai nėra tokio lygio kaip universitete, bet aš norėjau pasiekti daugiau. Taigi taip išeina, kad Lietuvoje net profesinėje mokykloje besimokantis asmuo, kuris matomai išvis beveik per visus metus nieko nesimokė yra labiau vertinamas už universiteto studentą. Darbą ir studijas neretai suderina tiek kolegijų, tiek profesinių mokyklų studentai, tačiau jie turi visas lengvatas ir jiems nereikia mokėti jokio PSD. Taigi taip išeina, kad net jei nori pasiekti daugiau, vien tam, kad lengviau gyventum rinkis kuo paprastesnę mokymosi įstaigą. Nespraskite klaidingai, tikrai nenoriu įžeisti tiek kolegijose, tiek profesinėse mokyklose ar net gi universitetuose besimokančių studentų. Tiesiog yra pakankamai sunku jausti atskirtam nuo kitų. Tik todėl, kad pasirinkai kitokią studijų formą.
PSD. Skandalas susijęs su PSD palietė ne vieną jauną žmogų, ypač skaudžiai tai kirto studentams. Taip, tokiems kaip aš. Mes tapome tarsi atskira grupe, kurie nieko nežinodami turėjo užsiregistruoti darbo biržoje. Tačiau kokia esmė? Esi darbo biržoje nemoki už PSD, už jį sumoka valstybė, taigi taip išeina, kad valstybės išlaidos padidėja. Tačiau ar nebūtų paprasčiau tokių kaip aš tebūnie palikti nedraustų, juk vis tiek jeigu reikia kokio tyrimo poliklinikoje ar pan., turi susimokėti. Vos tik sužinojusi, kad privalau užsiregistruoti darbo biržoje iškart nuvažiavau iki jos ir tada pamačiau, kad vis dėlto neveltui joje nebuvau, nes jokios esmės būsi joje ar ne, jei darbo neieškosi pats, niekas tau jo nepasiūlys.
Darbo biržos absurdai
Ir juokinga, ir graudu prisiminti darbo biržos veikimą, tačiau papasakosiu keletą absurdiškų situacijų.
Viena iš jų ta, kad užsiregistravau darbo biržoje, man paskyrė kitą susitikimą per sesiją. Darbuotojos paklausiau, jeigu man bus egzaminas tą dieną ar galėsiu atvykti kitą dieną. Atrodė, kad šis klausimas gerokai sunervino ponią darbo biržos darbuotoją ir ši pradėjo rėkti ant manęs, neva jeigu jau atėjau į darbo biržą, tai čia niekam neįdomu: aš mokausi ar ne. Atsiprašau, bet egzaminas man yra daug svarbiau už dar vieną atvažiavimą į darbo biržą, tam, kad darbuotoja parašytų kitą datą. Man pasisekė, vis dėlto kitas susitikimas nesutapo su egzaminu.
Vėl atvykau į darbo biržą ir vėl ta pati darbuotoja piktu tonu paklausė, ar per paskutinį mėnesį neradau darbo. Šiai poniai stengiausi paaiškinti, kad man vos vakar baigėsi sesija, kad net nespėjau paskutinį mėnesį ieškotis darbo. Deja, tai dar labiau supykdė tą ponią ir ši pradėjo dar labiau rėkti, kad tokie kaip aš esame tinginiai, lodariai, kurie nieko neveikia ir net nesistengia. Pradėjau purtytis, vos valdžiausi, buvo skaudu kai žinai, kad ką tik laikei 6 egzaminus, o dar gauni pylos už tai, kad matai negalėjau tarp egzaminų ieškotis darbo. Tuo metu kirbėjo viena mintis, o ką tu, miela darbuotoja, man pasiūlei. Ogi nieko, net nesidomėjo, kokio darbo ieškau. Baigėsi sesija ir vėl pati (o ne darbo birža) pradėjau ieškoti sau dabo, radau. Pati ieškojau, pati susiradau. Sėkmingai dirbau iki maždaug mokslo metų vidurio.
Darbo birža. Vėl.
Šį kartą išėjau iš darbo todėl, kad pasirinkau laisvą dalyką su dienininkais. Kadangi darbo grafikas nebuvo itin lankstus man teko rinktis: paskaitos arba darbas. Dirbau pilnu etatu, o sumažinti etato nebuvo įmanoma. Taigi vėl užsiregistravau į darbo biržą, tačiau šį kartą man liepė lankyti kursus, kurie tūrėtų padėti susirasti darbą. Ha ha ha. Žinot, kas juokinga? Ogi tai, kad pirmadieniais 10 val. negalėjau lankyti tų kursų dėl paskaitų, todėl man liepė eiti su... abiturientais. Būdama trečio kurso studentė lankiau kursus su abiturientais ir negana to, tie kursai buvo juokingi. Juokingi tuo, kad susidėjo iš maždaug kelių power point prezentacijų, kurias labiau tiktų rodyti 7 klasės mokinukams. Jokios realios informacijos, jokio aiškumo. Labiausiai įsiminusi viena iš skaidrių buvo: Suprask kokio darbo nori.
Naujas darbas
Naują darbą susiradau pati. Vėl pati. Darbo birža man nieko nedavė, niekuo nepadėjo, visus darbus rasdavau pati. Nepaisant to, esu skolininkė ir dabar pats žodis darbo birža, gerokai nukrato. Ir kyla tik viena mintis, jei nebūčiau norėjusi siekti daugiau, jei būčiau pasirinkusi lengvesnes studijas ar pan. dabar nebūčiau skolinga. Graudu tai, kad kuo mačžiau sieki, tuo daugiau lengvatų gauni.
Šarūno Mažeikos / BFL nuotr.
