Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Deimančiukų ieškotojo“ keliais...

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Marytė Gustainienė ,,Deimančiukų ieškotojo“ keliais...                       Vaižganto vardo muziejus įkurtas bute, kuriame 1920–1933 m. gyveno rašytojas. Jo kūrybinė biografija š...

Marytė Gustainienė

,,Deimančiukų ieškotojo“ keliais...

                      Vaižganto vardo muziejus įkurtas bute, kuriame 1920–1933 m. gyveno rašytojas. Jo kūrybinė biografija šakota: kunigas, Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas. Visai prie mažosios Vytauto bažnytėlės nuolat buriuojasi turistai, praeiviai, mokiniai dažnai lanko memorialinę ekspoziciją, kuri muziejuje veikia nuo 1997 m. taigi, „Aušros“ gimnazistai čia organizuoja ir integruotas pamokas, dalyvauja literatūriniuose renginiuose. Mano vadovaujami jaunieji literatai ir patys, muziejaus vadovui leidus, rengia savo kūrybines kompozicijas.

Juozas Tumas-Vaižgantas į Kauną atvyko, būdamas 51 – erių metų amžiaus, jau žinomas daugelio laikraščių redaktorius, visuomenės veikėjas, rašytojas. Iš pradžių butą nuomojo Maironio gatvėje, o 1920 m. pabaigoje persikėlė gyventi į butą, esantį Aleksoto gatvėje, netoli Vytauto bažnytėlės, kur ir ėjo savo tarnystės pareigas Juozas Tumas – Vaižgantas. Tauto šviesuolis, ,,deimančiukų ieškojo“ ne tik žmonių sielose, bet ir aplinkoje. Jis mylėjo Kauną, rūpinosi miesto tvarka, ateitimi, džiaugėsi nauju senamiesčio grindiniu. Visai ne juokais lygino mūsų miestą su Paryžiumi, tvirtino Kauną esant gražų miestą, kur gali ir basas lakstyti, ir lakštingalų paklausyti, ir Aleksoto kalnuose „Alpes“ regėti.

Vaižgantą labai mylėjo tiek jaunimas, tiek vyresni žmonės. Nuolat belsdavosi tie, kuriems reikėjo materialios pagalbos ar bent jau kelių litų.  Jo durys buvo atviros visiems. Tik kartais, kai paties kunigo kišenės būdavo tuščios, toks prašalaitis galėjo ant durų perskaityti Vaižganto parašytą raštelį: „Niekam neskolinu, pats skolinuosi“. Ir šių dienų jaunimas pažįsta rašytoją iš jo muziejaus ekspozicijų, vadovo Alfo Pakėno pasakojimų. Jie ne vieną anekdotą yra girdėję – juk rašytojas buvo neeilinė asmenybė:  kaip kunigas, jis dažnai sukiojosi tarp jaunimo, rėmė ne tik savo giminaičius, bet ir kitus, net mažai pažįstamus studentus. Mokslas – tai šviesa, vaižgantiškasis deimančiukas, kurio labai reikėjo tuometėje Lietuvoje.

Vaikštinėjant po rašytojo buto kambarius, širdį užlieja ramybė: kanarėlės čirpina nostalgišką melodiją, o kunigo sutaną kiekvienas moksleivis nori paliesti, pasėdėti keletą sekundžių prie rašomojo stalo, kur liejosi nuoširdžia aukštaitiška tarme primarginti Vaižganto raštai.  Aleksoto gatvėje Juozas Tumas gyveno net trylika metų. 1933 m. balandžio 29 d. išsekintas ligos  mirė. Testamente įrašytas paskutinis  rašytojo noras, kad jo daiktai būtų perduoti Vaižganto vardo namams. Rašytojo asmenybė labai artima šiuolaikiniam jaunimui.Vaižganto muziejus dar ir šiandien „mena“ kiekvieną Vaižganto pėdą, sienos  alsuoja to laikmečio dvasia. Prie rašytojo kapo nevysta gėlės...

Lauros Ranusaitės nuotraukoje: ,,Aušros“ gimnazijos mokiniai su mokytoja Marytė Gustainiene prie Vaižganto kapo.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt