Austėja Pilipavičiūtė, www.jaunimogidas.lt
Pavydas – bomba, kurioje telpa viskas: arogancija, pyktis, troškimas padaryti kažką blogo, negražaus ir netolerantiško. Iš tiesų, nežinau ar yra tokių žmonių, kurie nežino, kas yra pavydo jausmas. Kitaip tariant, jiems nekyla klausimų: „Kodėl jam, o ne man?“, ,,kodėl šiandien tau pasisekė?“, „ką galėčiau padaryti, kad Tau būtų blogiau?“ ir panašiai.
Pavydas žmogų graužia iš vidaus, jis tampa viskuo nepatenkintas, piktas ir savanaudis. Kodėl taip atsitinka? Kodėl žmonės pavydi? Ar dėl to, kad jiems sekasi blogiau nei kažkam kitam? Jeigu tai atsakymas į klausimą, reikia rimtai susimąstyti, juk ką gali žinoti, gal kažkada ir jam taip buvo, bet jis savo noru ir pastangomis „pastatė“ tai, ką dabar turi.
Dažnai pavydas gali būti baltas. Kai pavydi nuoširdžiai, nelinkėdamas nieko blogo ir neturėdamas jokių blogų paskatų. Tikriausiai sakysite, kad tokio pavydo nėra? Aš nepulsiu įrodinėti, nes tiesiog nematau tam prasmės – tiesiog jaučiu, kad toks baltas pavydas, gal net ne pavydas, o įkvepiantis gėrėjimasis kartu su manimi.
