Ką daryti šešiolikmetei moksleivei sužinojus, jog laukiasi? Bėgti drebančiais keliais pas tėvus? Jei jie geria, kūdikio tėvas užsienyje, o mergina net neturi su kuo pasikalbėti? Rizikuoti ir būti išvytai iš namų ar kreiptis į atitinkamas valdžios institucijas? Į tai atsakymo ieškojau atlikdama žurnalistinį eksperimentą.
Trumpai apie heroję
Aš Monika. Man 16 metų, mokausi Vilniuje, dešimtoje klasėje. Neseniai sužinojau, jog laukiuosi. Darytis abortą jau vėlu. Mano aštuoniolikmetis vaikinas dirba Londone. Turiu aštuonmetę seserį ir šešiametį brolį. Kiek prisimenu, tėvai nuolatos girtavo, tačiau į vaikų teisių tarnybų akiratį nepateko. Jei jie sužinos, kad aš nėščia – išvarys iš namų. Daugiau neturiu, kur eiti. Interneto pagalba sužinojau kelių valdžios institucijų telefono numerius. Gal ten dirbantys žmonės patars, ką turėčiau daryti.
Motinos ir vaiko pensionas: „Tai – ne mūsų kompetencija“
Sužinojau, jog Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensionas padeda, suteikia prieglobstį negandų užkluptoms mamoms. Telefonu atsiliepusi įstaigos direktorės pavaduotoja Valerija Reikertienė, klausydamasi mano istorijos, vis sunkiai atsidusdavo.
„Jums tik 16 metų... Mielai padėtumėme, tačiau tokia situacija – ne mūsų kompetencija. Mes galime priimti tik suaugusias moteris. Kadangi esate nepilnametė, nieko pasiūlyti negalime. Kad ir kaip norėtumėme. Taisyklės yra taisyklės, jokių išimčių taikyti negalime“,– dėstė V. Reikertienė.
Baigdama pokalbį, moteris pasiūlė paskambinti Vilniaus savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai Marijonai Surginevičienei. „Ji tikrai žinos, kaip elgtis tokioje situacijoje“,– patikino pašnekovė.
Savivaldybės specialistė: „Svarbiausia – mokytis“
Paskambinau nurodytu telefonu ir dar kartą papasakojau savo istoriją. Skyriaus vyriausioji specialistė paprašė perskambinti už 20 minučių. Norėjo pasikonsultuoti su kolegomis.
Antrojo pokalbio metu M. Surginevičienė susirūpino ir paklausė, ar aš lankau mokyklą. Atsakiau teigiamai. „Reikia būtinai baigti dešimtą klasę. Ir kol gali, gyvenk pas tėvus. Gal turi vyresnių brolių ar seserų? Ne? Na, tuomet galiu pasiūlyti vieną išeitį“,– kalbėjo vyriausioji specialistė. Darbuotoja nurodė vaikų globos namus „Gilė“, kuriuose galėčiau gyventi, kol gims vaikelis. Lankyčiau mokyklą, gaučiau maisto ir pastogę. Pagimdžiusi ten pasilikti nebegalėčiau.
„Kai pagimdysi, galėsi apsigyventi nepilnamečių mamų globos namuose „Užuovėja“. Ten tavimi pasirūpins. Aš visko tiksliai nežinau, todėl geriau paskambink skyriaus vedėjai Zinai Bubulienei“,– patarė vaiko teises ginanti specialistė. Kol kas situacija neatrodo tragiška. Geriau gyvensiu globos namuose, nei gatvėje ar su geriančiais tėvais. Kadangi skyriaus vedėjai nepavyko prisiskambinti, nutariau pasikonsultuoti su dar viena institucija – vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga.
Sudėtingi terminai ir kategoriškumas
Mane sujungė su įstaigos patarėja Jurgita Kinderiene. Išklausiusi istoriją, moteris pasiteiravo, ar mano tėvams nėra apribotos globos teisės. Pasakiau, kad ne, ir specialistė prie šios temos daugiau negrįžo. „Reikia, kad teismas tave emancipuotų“,– greitą išvadą padarė J. Kinderienė. Prisiminkime, kad man 16 metų, mokausi mokykloje. Natūralu, kad net nenutuokiau, ką pašnekovė norėjo pasakyti. Todėl paprašiau, kad man paaiškintų, ką reiškia žodis „emancipacija“.
„Jei teismas tave emancipuotų, tada galėtum savarankiškai priimti sprendimus. O tai galima padaryti tik tada, jei nuspręsi tuoktis“,– informavo darbuotoja ir likusio pokalbio metu nenustojo vartoti žodžio „emancipacija“. Paaiškinau, jog vaiko tėvas dar nežino, kad laukiuosi. Ir patikinau, jog esu pasiryžusi auginti kūdikį bet kokiu atveju. „Esi nepilnametė, todėl gimus vaikui, tau jo neduos. Bet kokiu atveju turės būti nustatyta įstatyminė priežiūra. Gal tai būtų tavo mama ar tėtis, ar kitas giminaitis. Vaikui valstybė skirtų 520 litų per mėnesį. Jei niekas nesutiktų, butų nustatyta institucinė globa“.
Pasiteiravus, ką gi reiškia toji „institucinė globa“ paaiškėjo, jog mano vaikas būtų atiduotas į kūdikių namus. Antrą kartą užsiminus apie galimybę vaikelio priežiūrą patikėti mano tėvams pratrūkau. „Jau geriau nebaigčiau mokslų, eičiau dirbti, važiuočiau į užsienį, bet savo vaiko jiems neatiduočiau. Jie tuos pinigus pragertų, kaip ir dabar prageria daugiavaikės šeimos pašalpą“,– tą akimirką atrodė, jog viską išgyvenu aš pati, todėl nesugebėjau sutramdyti ašarų. Išgirdusi trūkčiojantį mano balsą, J. Kinderienė suskubo nušviesti netolimą ateitį. „Vis teik reikia, kad viskas būtų sutvarkyta teisiškai. Net pati į globos namus negali pasiprašyti. Reikia, kad kažkas tarpininkautų. Be to, iš kur planuoji gauti pinigų medicininei priežiūrai, kitoms reikmėms? Teisingiausias pasirinkimas – tuoktis“,– tikino pašnekovė.
Iš visų ankstesnių pokalbių, šis buvo pats šalčiausias ir nemaloniausias. Pilnas teisinių terminų ir gąsdinimų. Tiesa, neatrodė, jog kalbinta specialistė būtų mane smerkusi. Greičiausiai, ji jautė pareigą supažindinti mane su „suaugusiųjų pasauliu“.
Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja: „Nesuprantu, kas yra“
Jau anksčiau minėtą vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėją rasti pavyko tik po kelių dienų. Tuo metu jau buvau kalbėjusi su anksčiau aprašytomis institucijomis. Pokalbį pradėjau nedrąsiai, tačiau spėjau pasakyti tik tai, kiek man metų, kad laukiuosi ir bijau pasakyti tėvams. Z. Bubulienė skubiai mane nutraukė. „Nesuprantu, kas tau yra? Ko čia bijai? Ką, gal tėvai kokie „pijokai“?“– greitakalbe klausimais atakavo pašnekovė. Pasakiau, jog tėvai smarkiai geria ir jei sužinotų mano paslaptį, išvarytų iš namų. „Tėvai, kad ir kokie bebūtų, visada priima. Jeigu išvarys, tada kreipkis į mus. Siūlau susėsti ir pasikalbėti. Jei labai bijai, gali pasikviesti inspektorę, kuri tarpininkautų“,– sakė manųjų gimdytojų gerumu neabejojanti vedėja. Supratau tiek, kad būtinai turiu pasakyti apie savo situaciją tėvams ir tik tada bus galima spręsti, kaip elgtis toliau. Su tuo sutinku, tačiau noriu žinoti, kur galėčiau kreiptis.
Sugebėjai pastoti - sugebėk ir pasirūpinti
Ieškodama pagalbos, išgirdau ne tik pasiūlymų, bet ir pamokymų, kaip reikia gyventi. Taip, man tik 16. Būtent todėl ir ieškau pagalbos, nes pati susitvarkyti nebegaliu. Atrodo, kad valdžios institucijos kiekviena atskirai turi ką pasiūlyti tokioje situacijoje. Tačiau jos tarpusavyje – lyg atskiros respublikos, kurios nebendrauja ir siuntinėja viena pas kitą.
Iš vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės žodžių buvo galima suprasti, jog nors ir dabar galėčiau susikrauti daiktus ir apsigyventi globos namuose. Tačiau paskambinus į vaikų teisių kontrolieriaus įstaigą ir išgirdus begalę teisinių terminų, vienintelė viltis nepasilikti su girtaujančiais tėvais subliuško. Ar tokioje situacijoje reikia tiek biurokratijos? Iš visų pusių draskoma paauglė, kuri nešioja naują gyvybę, turi bandyti suprasti Lietuvos įstatyminį „aparatą“ su visais priedais: prašymais, jų formomis, teismų nutartimis. Nuolat girtaujantys tėvai, dar du mažamečiai namuose. Niekam nepasidarė įdomu, kaip gyvena ar gyvens jie. Viską reikia „spręsti pačiai“.
Kita vertus, negalima sakyti, jog kuris nors pašnekovas nesiūlė pagalbos, nesistengė išlaikyti konfidencialumo ir patarti. Tik ar ne per daug sprendimų, nuo kurių priklausys dar vienas gyvenimas, lieka paauglei?
Teksto autorė: Liucija ZUBRUTĖ
„Scanpix“/„Reuters“ nuotr.
