Dievai senovėje buvo vaizduojami kaip gyvūnai, antropomorfinės būtybės ar vienas rūstus barzdotas tvarkos Dievas, garbinami stabai, dangaus kūnai. O, pavyzdžiui, senieji filosofai apskritimą, ratą laikė tobuliausiai dievą apibūdinančia geometrine figūra. Tačiau, mano nuomone, jei jie tik būtų pamatę stulbinanti fraktalų grožį sukurta kompiuterio iš paprastos matematinės formulės ir chaoso pakeistų savo nuomonę. Šamanų, pagonių ir mūsų protėvių senovės baltų tikėjimas buvo gyvybingesnis, chaotiškesnis ir jų garbinami žaibų, medžių ir augalų atšakos, ugnis vizualiai primena fraktalinę geometriją.
Fraktalas – tai geometrinė figūra, kuriai būdingas savipanašumas, jis gali būti sudarytas iš begalybės elementų, kurių kiekvienas fragmentas turės panašumą, atitikmenį kitam. Iki kol buvo išrasti kompiuteriai fraktalai, nesąmoningai buvo vaizduojami menininkų ir vėliau sąmoningai matematikų. Albrechtas Diureris „Tapybos vadove“ buvo pavaizdavęs penkiakampių dėliones, vėliau matematikai buvo sukūrę žinomus fraktalo modelius Kosh snaigę ir Sierpinskio sudarytas iš pasikartojančių trikampių, kvadratų.
Revoliucija fraktalų suvokime įvyko, kai buvo išrasta moderni kompiuterinė grafika ir matematikas Benoit Mandelbrot tyrinėjantis savipanašumą sukūrė žymųjį Mandelbroto fraktalo algoritmą. Įdomus dalykas tas, kad paprasta formulė zn+1 = zn2 + c galėdavo sukurti tokio beribio sudėtingumo kreives, bet to galima buvo pasiekti tik naudojant kompiuterius galinčius atlikti tūkstančius, milijonus iteracijų per trumpą laiką. Galėjai priartinti fraktalą kiek nori ir vis tiek matydavai didingą dizainą kuriame vis pasirodydavo nauji, unikalus vaizdai, tačiau likdavo fragmentai turintis tos pačios pradinės visumos panašumą. Labai keista ir kartų gražų. O į juos dar pridėjus vaivorykštės spalvas, jie atrodydavo tiesiog fantastiškai.
Matyt, dėl šių savybių fraktalai ir patraukė žmonių dėmesį, inspiravo naujas idėjas mokslininkams, menininkams ir filosofams pažvelgti į pasaulį kitaip.
Chaoso teorija ir fraktalų kosmologija
„Debesys nėra sferos, kalnai nėra kūgiai, pakrantės nėra apskritimai ir nei žievė yra lygi, nei žaibas keliauja tiesia linija“, – Benoitas Mandelbrotas
Chaosu mokslininkai laiko sistemas, kurios yra labai jautrios pokyčiams, kurių rezultatai yra nenuspėjami, nepaaiškinami racionaliu protu ir neturintis aiškios tvarkos reiškiniai. Drugelio efekto metafora ir naudojama nusakyti, kad labai maži trukdžiai gali sukelti didelius ir neprognozuojamus pokyčius. Chaotiškų sistemų pavyzdžiai yra vandens, oro, debesų ir t.t judėjimas. Todėl neįmanoma tiksliai nuspėti orų, nebent nuspėjami apytiksliai per trumpą laiką. Fraktalus irgi galima laikyti chaosu, tačiau determinuotu chaosu kuriame galima įžvelgti šiokius tokius dėsningumus.
Fraktalai ne veltui pelnė „dievo antspaudo“ vardą. Tai viena iš visatoje labiausiai paplitusių struktūrų. Fraktalų geometriją galima įžvelgti beveik visoje gyvojoje gamtoje – medžiuose, augalų šakose, žievėje, šaknyse ir lapuose, gyvūnų spalvose. Plaučiai, inkstai, kraujagyslių ir neuronų tinklas, žmogaus kūno ir delno proporcijos primena fraktalus. Širdies pulsas nėra monotoniškas, bet fraktališkas. Tas pats liečia molekulių ir kristalų struktūras, akių ir kūno judėjimą. Kalnai, pakrantės, upės, vandens bangos, debesys, žaibai, galaktikos turi fraktalų formą.
Stulbinantis dalykas yra tas, kad naudojant kompiuterius ir fraktalų algoritmus virtualiame pasaulyje galima atkurti realistiškus kalnus, debesis ir kitokias struktūras, kurių tiesiog būtų neįmanoma sukurti nenaudojant fraktalinių struktūrų. Moksliniuose tyrimuose, kompiuteriniuose žaidimuose ir filmuose naudojami fraktalai sukurti specialiems efektams, tarkim realistiškam dalelių, plaukų judėjimui, kraujagyslių sistemų atvaizdavimui. Artėjame link visatos paslapties įminimo.
Naujovės teorija – fraktalinis laikas
Filosofas, rašytojas ir etnobotanikas Terence McKenna iškėlė įdomią naujovės teoriją. Pasak jo, visata juda neišvengiamai link singuliarumo ir 2012 metais pasieks begalinį sudėtingumą, kompleksiškumą ir vienovę. Tai verčia daryti atraktorius, kuri artėjant pasaulio pabaigai kuria vis daugiau įvykių susispaudžiančių vis trumpesniame laike – tai tarsi spiralinis kamuoliuko judėjimas dubenyje link dugno, centro – atraktoriaus. Atraktorių pavyzdžiai: 2012 metų apokalipsė, Mesijas, sekantis Kristaus atėjimas, NSO fenomenas ir t.t. Juos žmonijos vaizduotėje kuria planetos organizuotas superintelektas, dar jį vadina „transcendentinių kitu“. Panašų, kad taip ir darosi – spartus technologijų vystymasis, perėjimas į virtualią realybę, visatos paslapčių atskleidimas, ekologinė krizė, didėjanti populiacija ir jos veikla. Tai patvirtino Terence sukurta kompiuterinė programą pavadinta „Timewave zero“, kurioje išreiškė naujovės teoriją. Jį yra paremta „I Ching“ seka ir fraktaline laiko juosta.
Sudaryta lentelė iš laiko juostos rodo pačius svarbiausius pokyčius biologinėje ir sociokultūrinėje evoliucijoje. Juosta tiksliai rodo Egipto kultūrinius įvykius, Graikijos „aukso amžių“, Romos imperijos ir Hanų dinastijos žlugimą, kryžiaus žygį, „Juodosios mirties“ pandemija“, Amerikos atradimą ir revoliucija. Juosta labai žemai nusileidžia per antrąjį pasaulinį karą ir 1960m. technologinį ir socialinį judėjimą – įvyksta didelį pokyčiai. Taip pat programa nurodė neseniai įvykusias stichines nelaimes ir 911 ataką. Nuspėjo 2009 m. balandžio 19 kiaulių gripo pandemija ir 2011m. ekonomine krize, naftos kainų pakilimą. Pats svarbiausias įvykis laukia 2012 gruodžio 21. Koks dar neaiškų, tačiau daug pranašysčių krypsta į tą laiko tašką.
Harmonija ir chaosas mene, pasaulio suvokime
Kodėl mus taip žavi gamta ir jos reiškiniai – kalnai, kriokliai, medžiai, gyvūnai, žmogaus kūnas ir jo kūryba? Aš manau, kad dėl jų fraktalinės struktūros vienijančios kosmine tvarka ir kurybinį chaosą. Filosofas Terence Mckenna yra pasakęs: „Gamtos kūrybiškumas yra akivaizdžiai žmogaus kūrybiškumo šaltinis“, „Kūrybiškumui reikalingas pusiausvyros nebuvimas chaosas“, „Visata yra tai ką mes galėtume pavadinti meną kuriančia mašina. Variklis kurti vis naujas sąsajų formas... vis egzotiškesnis skirtingų elementų sujungimas.“
Fraktalus galima pamatyti budistų mandalose. Liaudies mene daiktai, rūbai, kilimai ir šventyklos išdekoruojamos ornamentais iki tokio lygio, kad jų margumynas primena fraktalus. Fraktalų yra harmoningoje tradicinėje afrikiečių architektūroje. Įspūdingai atrodo pavyzdžiui Uzbeskestaniečių, mečečių menas. Aiškiai fraktalai matosi japonų dailininko Hokusai tapytose bangose.
Labiausiai išgarsėjęs dėl fraktalinio meno buvo anglų dailininkas buvo Louis Wain tapęs gyvūnus. Kai jis gyveno fraktalai buvo nežinomi, tačiau jo kūryboje aiškiai matosi fraktalinė spalvota geometrija. Luisas buvo susirgęs šizofrenija, matyt, tai ir padėjo jam pamatyti nematomus, paslėptus nuo paprastų žmonių pasaulius. Nepaisant to, kad jo kūriniai atrodo iš ties keistai, tačiau jie turi paveikumo, originalumo ir savito grožio. Jis meistriškai pagal žmogaus rankos galimybes perteikė fraktalo esmę.
Spalvotus fraktalus normalu kartais matyti naktį, kai yra pakitusi sąmonės būsena, tarkim, staiga atsibudus vidurnaktį. Tokios haliucinacijos dar vadinamos hipnogoginiais vaizdiniais. Žmonės gali matyti fraktalines haliucinacijas pasiekę transo būseną, apsvaigę nuo tam tikru haliucinogeninių medžiagų. Šamanai dažnai naudoja juos religiniams tikslams – pasiekti ekstazę, bendrauti su dvasiomis ir gauti dieviškus apreiškimus. Mokslininkas Rick Strassman tyrinėjantis psichoaktyvių medžiagų poveikį žmonėms, tirdamas DMT poveikį buvo 60 savanorių suleidęs 400 dozių DMT dar vadinamo dimetiltriptaminu, „sielos molekule“ kuri natūraliai gaminasi žmonių smegenyse ir išsiskiria prieš miegą ar artėjant mirčiai. Savanoriai pranešė matę intensyvias haliucinacijas, spalvota geometrija, fraktalus. Kai kurie pranešė apie haliucinacijas primenančios artėjančia mirties būseną. Daug kas kontaktavo su mąstančiomis būtybėmis (irgi sudaryti iš ryškių spalvų fraktalų), ateiviais ir patekdavo į aukšta technologine aplinka, kosmosą ir t.t
Fraktalai ir pakitusios sąmonės būsenos haliucinacijos paskatino tokius dailininkus kaip Alex Grey, Robert Venosa, Martina Hoffman jas įgyvendinti drobėje aliejiniais dažais. Daugumoje abstrakčiuose ar ekspresionistiniuose darbuose galima įžvelgti fraktalų geometriją ir tokie kūriniai laikomi genialiais.
Fraktalų, kūrybinio chaoso trūkumas ir suvaržymai dominuojančioje kultūroje
„Kai tik mes sau leisime suvokti pasaulį kaip gyvą, mes suprasime, kad dalis mūsų apie tai jau žinojo. Tai tarsi perėjimas iš žiemos į pavasarį. Mes galime pradėti iš naujo pajungti mūsų intelektą su mūsų pačių tiesioginių intuityviu gamtos patyrimu. Mes matome, kad mes turime daug ko pasimokyti iš tradicinių bendruomenių, kurios niekada neprarado ryšio su gyvąja aplinka. Mes galime suvokti animistines mūsų protėvių tradicijas ir pradėti kurti turtingesnį žmogaus prigimties supratimą formuotą tradicijų ir kolektyvinės atminties, susietą su žemę ir dangum, susijusios su visomis gyvybės formomis ir sąmoningai atviri kūrybinei evoliucijos galiai. Mes atgimstame į gyvąjį pasaulį", – tai yra mokslininko Rupert Sheldrake žodžiai, kurių mano nuomone verta paklausyti. Žmonija prarado ryšį su gamtą kokius turėjo anksčiau dėl to, kad klaidingai manė pasieksianti daugiau naudos ir laisvės pastačiusi „sienas“ atskyrusias ją nuo gamtos. Tačiau tai tik dominuojančios patriarchalinės kultūros požiūris
Tai kultūros ir valdžios problema siekianti valdyti, dominuoti, konkuruoti ir kurti griežtas ribas ir taisykles. Rupert Sheldrake neigiamai vertina švietimo sistemą, kuri skleidžia darvinistinę ir nihilistinę propagandą verčiančia bijoti dėl ateities, skatinančia konkuruoti ir kautis už išlikimą, desakralizuoja pasaulį. Mokiniai aprengiami vienodomis uniformomis ir užprogramuojami pagal vieną šabloną. Dėstomi „kairiojo pusrutulio dalykai“, kuriose daug fragmentiškumo, abstrakcijos, profiliavimo – tai neįdomu ir verčia žmones mašinomis. Trūksta žinių, kurios išlaisvintų, padėtų gyventi savarankiškiau ir tausoti aplinką. Trūksta visuotinio, kūrybinio, filosofinio ir kritinio mąstymo ugdymo, dėl to žmonės vergauja, yra silpni, priklausomi ir negali pakovoti už savo teisęs ir aplinkos išsaugojimą. Pasak Terence Mckenna užtektų tiesiog atsikratyti ego įsitikinimų ir aiškumo, kad žmonija suvoktų savo klaidas ir pasikeistų.
Industrializacija, perėjimas gyventi į miestus ir atskirtis nuo gamtos neigiamai paveikė žmoniją. Pilkame, negyvame miesto pasaulyje iš stačiakampių pastatų trūksta gamtos harmonijos ir fraktalų. Yra daug apribojimų, klasių, stereotipų ir neurozių, varžančios biurokratijos ir įstatymų. Matematikas Ralph Abraham teisingai pastebi, kad žmonijai trūksta chaoso. Bet jis turi omeny ne netvarką, o chaosą ir fraktalus, kurių yra pilna gamtoje, miškuose, džiunglėse ir jų įvairovė vis didėja padedant evoliucijai. Gyvenimas mieste ir vergavimas dėl smulkmenų pasidarytų tiesiog nepakeliamas ir nuobodus, jei ne menas, filmai, muzika. Šiais laikais yra labai didelė priklausomybė nuo elektroninių narkotikų – televizijos, kompiuterių, cukraus, alkoholio ir nuo vartotojiškumo. Cezaris ne veltui rengė „romėnišką cirką“ – sportus ir kitokias pramogas kai žmonės pasidarydavo nepatenkinti valdžia.
Tipiškas vakarietis negyvena geriau už primityvias bendruomenes, jei tą gerovę vertinti proto ramybe ir aiškumu, laisve ir santarve su aplinka. Išskyrus gamtą, save ir bendruomenę jie nieko neturi – todėl neturi ir kam vergauti. Primityvus žmonės ir šamanai laimę randa savo viduje ir harmoningoje aplinkoje. Todėl manau reikėtų grąžinti tuos nukirstus ryšius su gamta, bendruomene ir grįžti prie archajiškos pasaulėžiūros, šamanistinių praktikų, ritualų ir gyvenimo būdo, kuri turėjo mūsų protėvių senovės baltų kultūra.
