2010 05 02

Gatvės muzikos diena Mažeikiuose mano akimis

Žmonių elgsena: jie vis kažkur skuba, ilgiau neužsilieka, nors nėra kur skubėti, nebėra kažin ko dar pamatyti.
Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt nuotrauka / Įkrauk.lt reporterio nuotrauka
Sveikinu visus, kurie pastebėjo, kad kažkur Lietuvos provincijoje, Mažeikiuose, vyko Gatvės muzikos dienos šventė. Ją rasti ir pasimėgauti nebuvo taip lengva: trukmė buvo maža, teritorija maža ir dalyvių joje taip pat mažai. Į Gatvės muzikos dieną atvykau pusę dvylikos. Prasidėti renginys turėjo dar po pusvalandžio. Kartu su kolega ėmėme ieškoti, kas gi mums paskolintų elektros. Viena parduotuvė nedirbo, šalia esanti optika elektros pagailėjo – darbuotoja neva bijanti šeimininkauti, tačiau viską išgelbėjo batų parduotuvės savininkė, suteikusi elektros prieigą iki 14 val. Galvojau sau – nepradėsim, kol žmonių nesusirinks. Tačiau jų nesirinko net 12:10, taigi buvom priversti patikrinti gitaros stygas ir bendrą deramumą jau tuomet. Tada teko susidurti su didžiausia tos dienos problema – vėju. Pirma maniau, kad ta problema bus lietus, o juk Vilniuje jis buvo, tačiau man vėjas ėmė versti dainų žodžių stovelį jau pradėjus groti. Teko prisitvirtinti jį akmenimis, prilaikyti koja ir panašiai, taigi tai problemų vėliau nekėlė. Mane nustebino ir kiek papiktino žmonių elgsena: jie vis kažkur skuba, ilgiau neužsilieka, nors nėra kur skubėti, nebėra kažin ko dar pamatyti. Juk tarkim kokiame Vilniuje žiūrovai skiria dėmesio muzikantams, pasikalba su jais ir išsipildo pagrindinė šventės idėja – bendravimas per muziką. Tačiau muzikantai ir žiūrovai matyt kalba skirtingomis kalbomis. Grojant lauke nemažame vėjyje išsenka daug jėgų. Stengiausi su kiekviena daina atiduoti visą save, tačiau šis įsitikinimas išsipildė tiesiogiai: tikrai padariau viską, ką galiu, prarėkiau balsą, kuris vienoje dainoje net viduryje žodžių ėmė ir užlūžo. Na, juk pasitaiko. Ypač aktyviai nemuzikuojančiam žmogui. Su kolega, kuris man pritarė antraeilio vokalo, perkusijos iš choreografijos srityje, grojome iki 14 val., beje paskutinė mūsų daina buvo pusiau akapeliniu stiliumi atlikta „Hallelujah“, o tada jau skyrėme dėmesį ir kitiems muzikantams. O kontrastas tarp savęs ir kitų buvo ryškus: aš stengiausi groti nenusibodusių dainų koverius (indie ir britpop stilių), tačiau kitos grupės, ypač išsiskiriančios įgarsinimo aparatūros gausumu, žiūrovus linksmino Kernagio, Rondo, Hiperbolės ir pan. atlikėjų kūriniais. Jeigu norėtumėte išgirsti ką šiuolaikiškesnio, tai tektų gerai patempti ausį, nes tokią muziką atliko itin tyliai dainuojančios ir vos gitarų stygas glostančios merginos. O tokių grupelių buvo ne viena. Jų taip pat neklausė žmonių gausa, o sukluso tik artimiausi draugai. Man tai buvo antroji Gatvės muzikos diena. Pirmąją mačiau kaip žiūrovas pernai vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis. Dėl asmeninių sumetimų ir noro palyginti šiuos renginius skirtinguose miestuose, nusprendžiau šiemet dalyvauti Mažeikiuose. O galutinė išvada man kilo tokia: Vilniaus Gatvės muzikos dienos privalumą laikau žiedinę jos struktūrą: žmogus pradėjęs judėti nuo Vilniaus gatvės, ateina iki Rotušės, pralenkia arkikatedrą ir vėl atsiduria pradžios taške. Žiūrovas maršrutą kartoja, tačiau besikeičiant atlikėjams jis mato skirtingą programą. Esmė ta, kad sudaromas rato principas. Tokį ratą linkiu sukurti kitąmet ir Mažeikiuose.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius