Austėja Pilipavičiūtė, www.jaunimogidas.lt
Nė sakyti nereikia, kad mokyklose kūno kultūros pamokos labai skirtingos. Tuos skirtumus labiausiai pajaučiau tada, kai iš pagrindinės mokyklos atėjau mokytis į gimnaziją. Pradėjusi trečiuosius mokslo metus naujoje ugdymo įstaigoje, galiu išdėstyti savo požiūrį į kūno kultūros pamokas.
Kai mokiausi pagrindinėje mokykloje, fizinio lavinimo pamoka buvo viena iš sunkiausių, tačiau įdomiausių pamokų.
Kai mintimis grįžtu į tuos laikus, kai mokiausi anoje mokykloje, regis, tiek prakaito ir jėgų buvo pareikalauta.
Iš tiesų, tokių pamokų dabar labai pasiilgstu, nes gimnazijoje kūno kultūros pamoka nėra tik pavadinimas. Anuomet itin daug laimės ir adrenalino suteikdavo nemažai fizinių jėgų ir ištvermės reikalaujantys žaidimai: kvadratas, krepšinis, „ratas“. Apskritai būdavo itin malonu varžytis su žmonėmis, kurių fizinės jėgos panašios arba netgi stipresnės.
Kai pagalvoju apie tai, kas nuveikta, dabar įvertinu, kiek daug padaryta: buvo iš tiesų „pasikaustę“: dažnai dalyvaudavome varžybose, užimdavome pirmąsias vietas bėgimo ir kvadrato varžybose.
Be to, manau, kad tada buvau fiziškai stipresnė, nors nuolat pykau, kad pernelyg daug iš mūsų reikalauja. Labai norėjau pamatyti, kaip mokiniai ugdomi mieste.
Kai pamačiau, labai nusivyliau, o amo netekau, kai mokytoja pareiškė, jog pusė ratelio reikia apeiti, o pusė apibėgti.
Nustebau dėl to, jog ten buvome pripratę bėgti 6-7 stadiono ratus. Neslėpsiu, pirmi metai gimnazijoje buvo tokie nuobodūs, jog vieną kartą su drauge, kuri mokėsi kartu su manimi pagrindinėje mokykloje, nutarėme pamokyti žaisti „rato“, bet veltui – nei viena mergina nebuvo greita, taikli, suinteresuota žaisti.
Viskas taip ir liko – prisitaikėme. Buvę pavyzdingos sportininkės pradėjome dažnai „simuliuoti“ (nedaryti fizinio lavinimo pamokos). O kam – vis tiek sėdėsi ant suoliuko ir nieko neveiksi.
Taigi aš manau, kad miestiečiai vaikai visiškai nėra suinteresuoti sportuoti, žaisti krepšinį, patirti adrenalino. O tai juk kaip žavu. Ką gi, mums, turėjusiems galimybę sportuoti su pažangiais ir savo darbą išmanančiais bei jam atsidavusiais treneriais, belieka sakyti jiems ačiū ir vieną dieną susiėmus pradėti treniruoti savo kūną savarankiškai.
