Saulytė. Tai buvo nedidelė raina katytė
„Tai buvo nedidelė balta katytė...". Tie žodžiai lydi mane nuo vaikystės, toliau skaityti to apsakymo nebegaliu. Pamenu, tuomet verkėm VISA klasė.
Ką gi: Tai buvo nedidelė raina katytė, jos mažas, šlapias kūnelis drebėjo iš šalčio, baimės ir begalinio nenusakomo skausmo. Kažkam meili katytė taip norėjo parodyti savo švelnumą ir prielankumą. O atpildo sulaukė negailestingų, žiaurių smūgių pagaliu. Vienintelis dalykas, kurio ji laukė - MIRTIS. Ar matėte vaikiškose (vos 3 mėn.) akelėse troškimą numirti, išnykti, nes iškęsti skausmo NEBEĮMANOMA, nes gyvenimas, vos tik prasidėjęs tapo NEBEPAKELIAMAS.
Ji virpėjo po balkonu, nebepajėgdama, o gal bijodama net verkti ir prašyti pagalbos. Ar kada jautei tai: baimę pravirkti ir baimę pasakyti „padėk"?..
Suniokoti dubens kaulai šiek tiek atsistatė, bet ji truputį šlubčioja. Širdies žaizdos gyja ir Saulytė pradeda tikėti stebuklu - pasaulyje yra ir Gerų Žmonių, pasaulyje yra Užuojauta, pasaulyje yra Meilė. O tu ar tiki?
Kaunas, 861483373, 865248322
