Mielas skaitytojau, leisk pristatyti Tau išskirtinį interviu su visiems mums artima Sąžine.
- Ką manote apie nūdienos žmogaus vertybes?
- Paprasta. – šypsosi Sąžinė, – Nūdienos žmogus yra vartotojas. Jam svarbu pasinaudoti iki 30% nuolaidomis technikai ir kitais panašiai gerais dalykais. Nemažai lietuvių literatūros autorių kartais vadinami „žemės poetais“, „žemės rašytojais’“, dėl jų bendros vertybės – žemės. Kas ta žemė? Manau, kiekvienam ji sava ir vis kitokia: seniausia kalba, išskirtinė kultūra, didinga istorija, valstybė ar rūpestinga šeima. Problema ta, kad mes jau esame nutolę nuo savo žemės – savotiškai pakilę į orą. Žmogus visada norėjo skraidyti, bet vis dėlto esame sutverti žemei.
- Patarlė byloja, aukštai kilęs – žemai krisi. Ar tai norite pasakyti?
- Tam, kad pakilus išsilaikytum naujame aukštyje, reikia tvirto pagrindo, – juokiasi Sąžinė. – Krisime ar ne, priklauso tik nuo šio pagrindo, kurį kiekvienas kuriame sau vis kitokį. Vienas dalykas kilti arba turtinti save geru literatūros, kino, teatro ar muzikos kūriniu, visai kitas – tenkintis materialiais dalykais. Tiesa, pastarieji daug geriau atrodo, ypač norint pasirodyti prieš draugus, bet, kiek žinau, amžinas variklis dar neišrastas. Visa mūsų technika susens ir suges tuo pat metu grąžindama mus atgal iš mūsų „pakilimo“. Nieko stabilaus, taip sakant…
- Jaunimas yra dažnai vadinamas „bevertybiniu“. Ar pritartumėte?
- Ne, – pyksta Sąžinė. – Vaikai yra tėvų veidrodis. Tėvų vertybės savaime pereina vaikams. Jei lietuvis piktinasi valdžia dėl „n“ priežasčių, jo vaikas žinos tas priežastis ir jomis tikės, nors negalės pateikti nei vieno svaraus argumento, kodėl yra būtent taip, kaip mano jis. Argumentai atsiranda tada, kai jaunimas pradeda domėtis rūpimais klausimais ir suformuoja savo požiūrį jų atžvilgiu. Galbūt bendrąja prasme jis bus klaidingas, bet tai natūralu – gyvendami mokomės. Akivaizdu, kad šiuolaikinis jaunimas stokoja pagarbos savo valstybei, kultūrai, kalbai ir netgi šeimai. Tačiau kaip galime vertinti juos, kritiškai nepažiūrėję į save? Ar senimas vadina šiuos dalykus vertybėmis? Ar galime tikėtis, ko nors iš atžalų teigdami jiems, kad valdžia yra bloga, o kultūra nieko verta, viską pagyvindami rusiškais keiksmažodžiais? Gal vis dėlto reiktų daryti atvirkščiai: įskiepyti žinojimą, kodėl mūsų kalba ir kultūra yra išskirtinės, istorija didi, o šeima brangi? Bręsdamas ir gilindamasis jaunimas išsiaiškins, kodėl yra taip, kodėl yra kitaip, galės palyginti savo žinias su kitomis pasaulio kultūromis. Informacija šiais laikais yra lengvai pasiekiama. Reikia tik norėti.
- Pakalbėkime apie politiką. Ką manote?
- Viskas priklauso nuo žmonių, – surimtėja Sąžinė. – Mes išrenkame tuos, kuriuos norime išrinkti. Klausimas tik, kodėl būtent šis pasirinkimas? Kodėl ne kitas? Reikia gebėti sau pagrįstai atsakyti į šiuos klausimus. Tam, kad tai produktyviai dirbtum, reikia domėtis politika ir jos klausimais. Akivaizdu, kad mažai kam tai rūpi – žmonės neranda ir nenori atrasti laiko pasidomėjimui. Turime akivaizdų pavyzdį – išrinktus šou verslo atstovus Seime. Nieko rimto juk nesigavo: jų tarpusavio nuomonės išsiskyrė, juos vėl buvo galima dažniau matyti pramoginių TV laidų metu, o ne priiminėjant įstatymus. Tiesa, ir tarp jų yra savo pareigai pasišventusių žmonių, tačiau visokių realybės šou metu žmonės, kurie niekada neis į politiką, iš jų padarė klounus ir piliečiai jais netiki. Aš pritarčiau vieno antikinio rašytojo minčiai „Žinojimas – dorybė. Valdovas turi išmanyti savo „amatą“ tam, kad galėtų sukurti tvarką, palaikančią gėrį tarp valdomųjų“. Juk duonos kepėja negali būti chirurgu. Ar gali tuomet ta pati duonos kepėja būti Seimo nare? Pamatysime per artimiausius rinkimus. Aš asmeniškai manau, kad kepėja iškeps daug skanesnę duoną neidama kurti įstatymų, nes paprasčiausiai ji galės daugiau laiko paskirti duonai.
- Ko palinkėtumėte skaitytojui?
- Surasti savo žemę. Praleisti daugiau laiko su šeima, ugdyti ir ugdytis pilietiškas vertybes. Saugoti kalbą ir šypsotis.
- Dėkoju už pokalbį.
P.S. Sąžinė pageidavo jos nuotraukos nepublikuoti, todėl panaudotas Pink Floyd albumo „Pulse“ viršelis – kaip simbolis pažvelgti į save.
