Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Išvykstantiems į užsienį gyvūnų šeimininkams (I dalis. Rufo istorija)

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šis straipsnis yra savanoriškos gyvūnų globos organizacijos LESĖ dviejų dalių straipsnių ciklo pirmoji dalis, skirta padėti žmonėms išspręsti gyvūnų palikimo problemą, kai trumpam ar ilgesniam laikui tenka išvykti į užsienį.

Šis straipsnis yra savanoriškos gyvūnų globos organizacijos LESĖ dviejų dalių straipsnių ciklo pirmoji dalis, skirta padėti žmonėms išspręsti gyvūnų palikimo problemą, kai trumpam ar ilgesniam laikui tenka išvykti į užsienį.

Antrojoje dalyje pateiksime konkrečius pagalbos būdus.

 Ar gali būti kitaip...?

Dar tik švinta. Visi miega. Bet kaip galima praleisti tokį malonumą – rasota žolė kvepia saulėtu rytmečiu ir lengvai girgžda po mano pėdutėmis...

– Kelkis! Kelkis!, – lyžteliu jam veidą, iš pradžių nedrąsiai prisiliesdamas, o paskui dar ir dar kartą.

– Atstok, – sumurma šlapiaveidis.

„Na jau ne“,  pagalvoju ir nutempiu antklodę, kad pasiekčiau savo rytinį tikslą. Pagaliau! Pagaliau mes lauke. Jis atsega  man antkaklį ir aš galiu bėgti nesustodamas, bėgti kiek noriu, bėgti kur noriu... Ir sugrįžti. Visada sugrįžti. O kaip kitaip.

Pietūs.

– Imk, Rufai, – pakviečia ir prideda pilną dubenį maisto – tikras skanėstas. O kaip kitaip. Mano žmonės pietauja. Kalbasi. Girdžiu kažką...

– Kada tai padarysi, brangusis?

Pauzė. 

– Greitai, greitai...  

– Išskrendame trečiadienį, nepamiršk, o dabar padėk man išplauti indus.

Pauzė. Nejauki pauzė. Plauna indus. Žiūriu atsisėdęs ir kraipau galvą. Į mane metamas nedrąsus žvilgsnis ir kažką suprantu. Suprantu. Suprantu... Viskas gerai. Paglosto ir kartu išsitiesiame priešais televizorių. Padedu galvą ant šeimininko kojų ir jaučiu kaip imu snūduriuoti. Taip šilta, gera. Užmiegu. O kaip kitaip.

Dar vienas saulėtai smagus rytas. Ilgesnis nei įprastai (net keista). Žolė, kiemas, mano mėgstamas guminis kamuoliukas. Jis jį meta, toli, o aš bėgu, randu, kartais greitai, o kartais ieškau ilgai... Bet randu. Visada randu ir parnešu. Vėl paglosto, pagiria. Taip gera. Jaučiuosi ypatingai. O kaip kitaip.

Tokių rytų laukiu labiausiai. Štai ir vėl. Matau kaip keliasi, rengiasi, pažiūri į mane ir aš suprantu, kad jau galiu bėgti. Tik... tik staiga pajuntu stiprų trūktelėjimą.

– Ramiai!, – sušunka.

Vykdau. Einame prie garažo.  Važiuosime? – nustebęs klausiu išpūstomis, kaip obuoliukai, akytėmis. Atsakymo nesulaukiu. Man kaip kokiam ponaičiui atidaro dureles ir aš vikriai strykteliu. Gal šįryt bėgiosiu dar didesnėje pievoje, gal bus dar aukštesnė žolė, gal bus dar sunkiau surasti kamuoliuką.

Stebiu pro langą lekiančius vaizdus. Sėdžiu ramiai, kaip visada. Laukiu, kol bus pasiektas kelionės tikslas, laukiu nekantriai, matau virš stogų pakilusią saulę ir akimis gaudau nerangius spindulius. Pamažu šviesą ima užstoti kažkoks mūras, pilkas, aukštas, kažkokia seniai dažyta siena kažkokio pastato, pro kurį mes dar niekada nevažiavome.

Užgesino variklį. Jis išlips, sutvarkys savo reikalus ir tada mes važiuosime... važiuosime į didžiulę aikštę, kur žolė, daug žolės, ir ji rasota, ir ji vėl girgždės po mano pėdutėmis. Bet ne.

– Eime, Rufai, – nejaukiu balsu ištaria. Ištaria taip, kad man pasidaro šalta, kailiuku perbėga keistas šiurpulys.

Einam. Įėjus į pilką mūrą, mus pasitinka kažkokia mergina, nužvelgia mane atidžiomis, kažkodėl drėgnomis akimis ir pakviečia sekti paskui ją. Kodėl mes turime paskui ją eiti? Bailiai nužvelgiu šeimininką, mūsų akys susitinka ir jis staigiai meta žvilgsnį kažkur kitur.

–Čia bus jo vieta, – ištaria mergina ir parodo kambario kertę, kurioje patiestas minkštas paklotas. Šalia stovi vandens ir maisto dubenys. Mergina įdėta į dubenėlį kvapnų skanėstą. Nerūpi jis man. Aš suprantu. Dabar viską suprantu. Jau suprantu. Suprantu...

Mano rytas. Dar vienas rytas. Pramerkiu akis. Laukiu... Laukiu... Diena. Vakaras. Naktis. Aš vis dar laukiu. Toje pačioje vietoje, su tais pačiais vandens ir maisto dubenimis. Prie manęs vis prieina mergina, tą pirmąjį rytą pasiūliusi man skanėstą. Prieina ir kiti žmonės. Kalbina švelniais balsais. Suprantu jų žodžius...

 Niekada nesuprasiu tik vieno – kodėl žmogus dažnai elgiasi taip nežmogiškai?

Aš visada lauksiu. Aš visada lauksiu tavęs. Gero, pikto, linksmo ar tokio pat nežmogiško, bet lauksiu. O kaip kitaip. Noriu  būti ištikimas, noriu parodyti, kad šypsotis galima dažniau nei kartą per dieną. Noriu! Ar gali mane pasiimti į savo namus?

 Atsakyk kuo greičiau...

Su meile,   Rufas

Autorė – Irma Pimpickaitė, Savanoriška gyvūnų globos organizacija LESĖ 

Komentarai
Temos Istorija
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt