Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jaunimogidas.lt komanda apie rugsėjo pirmąją

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

Rugsėjo 1-oji beveik kiekvienam iš mūsų yra šventė. Ir visai nesvarbu, kad patys jau seniai esame užvėrę mokyklos ar universiteto duris.

Rugsėjo 1-oji beveik kiekvienam iš mūsų yra šventė. Ir visai nesvarbu, kad patys jau seniai esame užvėrę mokyklos ar universiteto duris. Juk kiekvieną rudenį turime ką išlydėti semtis žinių: mažesnius brolius ar seseris, giminaičius, draugų ar savo pačių vaikus. Jaunimogidas.lt nariai dalijasi įspūdžiais apie tai, ką jiems reiškia rugsėjo pirmoji ir kokius prisiminimus sukelia.

Agne Rutkauskaitė

Jau treji metai, kai rugsėjo pirmoji tėra nostalgija, gražūs prisiminimai, tačiau visus šiuos metus po studijų, suvirpa širdelė pirmąją rudens dieną. Žavinga, kai ankstyvą rytą mažylius su gėlėmis tėvai veda į mokyklą, kur laukia pirmoji pamoka, pažinimo džiaugsmas. Tie nedrąsūs pirmieji žingsniai, vedantys į Pasaulį...

Anksčiau, kol mokiausi, buvo visokių rugsėjų: vienais metais jų laukdavau su nekantrumu, kitais, kai būdavo fantastiškos atostogos, taip ir norėjosi, kad jos niekada nesibaigtų. Dabar į viską jau galiu žvelgti kitomis akimis. Juk kelias į mokyklą – kelias į pasaulį.

Šiandien galiu tik padėkoti visiems savo mokytojams, visiems be išimties, kurie gyrė, kurie barė, rašė pastabas, blogus pažymius, kurie kvietė prie lentos, kai buvau neparuošusi pamokų, kurie palaikydavo, kai būdavo nelengva...

Tai buvo pirmosios ne tik matematikos, geografijos, istorijos pamokos. Mokykloje gavau pirmąsias žmoniškumo pamokas.

Šiandien sėkmingai studijuoju gyvenimo universitete, kur  pamokų gaunu dar daugiau. Čia negaliu pasiteisinti rausvais skruostais sakydama, pamiršau, nepasiruošiau, ar galiu padaryti antradienį... Čia pagrindinės pamokos verčia išmokti atsakomybės, žmoniškumo, kantrybės... Visko. Bet čia mokytis įdomiausia.

Visiems žengiantiems pirmuosius žingsnius į mokyklą, į universitetus, kolegijas, galiu palinkėti stiprybės, kantrybės ir didelių tikslų siekimo.

Su rugsėjo 1-ąja, mielieji!

Vytautas Kleinauskas

Kiekvienos rugsėjo 1-osios laukdavau kaip šventės. Ne, ne tos šventės, kai pradedi mokytis ar panašiai. Šventė buvo sutikti draugus, pasidalinti įspūdžiais, prisiminti prabėgusius mokslo metus, išsikelti naujiesiems tikslus, kuriuos siekėme įgyvendinti.

Ta pakili nuotaika tęsdavosi iki rugsėjo vidurio. Įspūdžiai, vasara, lūkesčiai. Visu tuo gyvendamas nepastebimai įsivažiuodavau ir į mokslus, kurių nelaikiau skausmingais ar maloniais. Tiesiog tai buvo natūralu, mokytis reikia, ir dariau tai taip, kaip išeidavo, labai nepersistengdamas.

Na, o dabar kiekvieną rugsėjo pirmąją prisimenu savo mokytojus. Pirmiausia, žinoma, tuos, kurie kelia gerus arba labai gerus prisiminimus. Prisimenu ir tuos, kurie tikrai man nepadėjo, netgi priešingai, traukė atgal. Dabar tai atrodo juokinga, bet visgi, ylą turiu, įdomu, kur jų automobiliai stovi?

Paulius Arbačiauskas

Nemaniau, kad memuarus pradėsiu rašyti būdamas jaunas, tačiau kodėl gi rugsėjo 1-osios proga nežvilgtelėjus į prisiminimų kertelę, kurioje stovi gelsvu velvetiniu kostiumėliu pasipuošęs mažas, nedrąsus, tačiau besišypsantis berniukas, jaučiantis, kad aplinkui vyksta suaugusiems svarbus socialinis reiškinys. Tačiau jam tai tebuvo kažko didelio, dar neatrasto gyvenimo pradžia, kuri nebūtinai reiškė sėkmę, tačiau aiškiai demonstravo, kad gyvenimas pradės keistis kaip niekad sparčiai.

Rugsėjo 1-osios nelaukiau, juk kur kas saugiau būtų buvę pasilikti tame pasaulyje, kurį tyrinėjau tuos šešerius metus: išmokau šliaužioti, tuomet vaikščioti, kalbėti, žaisti. Vėliau supratau, kad pokyčiai neišvengiami, todėl įtikinau save, kad turiu būti drąsus ir su šypsena pasitikti žaidimą, kurio taisykles mokysiuosi ateinančius 12 metų.

Būdamas vaikas, į viską žvelgiau ir aplinką jaučiau kitaip nei dabar. Besikeičiančias lapų spalvas ne tik matydavau, bet jausdavau. Tuomet net rudenėjantis oras saulės spinduliuose nusidažydavo gelsvai rausva spalva, o aš jį su malonumu kvėpdavau į savo plaučius.

Mano pažymių vidurkis gerėjo su lyg kiekviena klase. Taigi nujaučiate, kad geri pažymiai 12-oje klasėje gerokai skyrėsi nuo pradinių klasių įvertinimų. Dar dabar nesuprantu, kaip tuomet nelikau antriems metams. O ir tikras padauža buvau: sukdavausi visur, negalėdavau nė minutės nurimti. Juoką keisdavo vaikiški kumščiai, mokytojos skundai perpildytame pastabų sąsiuvinyje ir piktas tėvo žvilgsnis, kai jis atsiversdavo pažymių knygelę.

Sunkiai įsisąmonindavau naująsias „žaidimo taisykles“, taigi kiekviena rugsėjo pirmoji man reiškė naujus namų darbus ir dar vienus metus „priverstinių darbų griežto rėžimo pataisos darbų mokykloje“.

Nemanykite, kad apie mokyklą taip galvoju ir šiandien. Ji nebuvo mano antrieji namai, o žinių vertę supratau tik vėlesnėse klasėse. Vis dėlto čia prabėgo mano vaikystė. Ir nors ji nebuvo ideali, tai buvo pojūčiai ir pažintys, kurias saugau savo atmintyje praėjus jau aštuoniolikai metų nuo tos dienos, kai ryto vėjuje suskambo pirmieji varpeliai, pranešę, jog prasideda ilga kelionė tikslo link – tapti geresnę ateitį kuriančios visuomenės dalimi, kurioje vieną rytą į pirmąją pamoką lydėsiu laimingus savo vaikus.

Žydrė Dargužytė

Rugsėjo pirmoji man vis dar tebėra didelė šventė. Ir tikiu, kad taip ir liks, nes nuolat esu apsupta besimokančių žmonių – vieni pamokas bando išmokti mokykloje, kiti – universitete, treti – gyvenimo Alma Mater. Pati irgi stengiuosi kasdien sužinoti ir padaryti kažką naujo: paprasto, o kartais netgi kvapą gniaužiančio.

Kai kasmet pasitinku rugsėjo pirmosios rytą, užplūsta begalinio dėkingumo savo Mokytojams jausmas, kai, regis, skausmingai suvoki, kad iki šiol nesi tinkamai padėkojęs už visa tai, kuo jie kasdien dalijosi. Nelikę jokių nuoskaudų, nors pagrindinėje mokykloje būta visko: nesusikalbėjimų, pykčių, nuoskaudų. Dabar tai – tik užverstas gyvenimo puslapis, su jau seniai ištaisytomis klaidomis.

Šįryt suskaičiavau, kad teko mokytis šešiose ugdymo įstaigose – darželyje, pradinėje, pagrindinėje mokyklose, gimnazijoje bei dviejuose universitetuose. Daugiausia gyvenimo pamokų išmokau Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje ir Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete.

Jaučiuosi drąsiai galinti sakyti, kad tai, ką aš gavau čia – kalbu ne tik apie žinias, bet ir apie žmogiškuosius santykius, psichologinį mikroklimatą – man padėjo susiformuoti kaip asmenybei. Tokiai, kokia aš esu šiandien.

Tobulėjimo procesas niekad neapseina be asmenybių, todėl noriu pasakyti rankomis neapglėbiamą ir nepanešamą ačiū savo lietuvių kalbos mokytojoms Rimantai Gaidienei, Jolantai Snieganienei bei literatūros dėstytojai Gabijai Bankauskaitei-Sereikienei už tai, kad degu meile žodžiui ir žmogui. Dėkoju visiems tiems, kuriuos sutikau savo ilgame studijų ir gyvenimo kelyje.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Rugsėjis
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt