Pirmą kartą apie jį išgirdau 2011 m. gegužės 21 d. Jis - dar visai jaunas prancūzų buldogų veislės patinėlis Kaukas, gimęs veislinis, kažkada, tikriausiai, turėjęs ir tai patvirtinančius dokumentus, bet buvęs mylimas, ko gero, tik tada, kai buvo 2-3 mėn., kai buvo žaisliukas, pirktas turtingos šeimos vaiko įnoriams patenkinti.
Dabar galima tik spėlioti, kodėl dar tik apie 4 m. amžiaus turintis šunelis apgailėtinos būklės tą nelemtą dieną buvo rastas vieno Justiniškių mikrorajono namo laiptinėje Vilniuje. Jis, akivaizdžiai silpnai matančiomis akimis, stengėsi įžiūrėti judančius aplink jį šešėlius bandydamas nuspėti, ko laukti iš jų: ar paglostymo, ar dar vieno spyrio, spjūvio, rėkimo, ko, matosi, dažniausiai sulaukdavo pastaruosius savo gyvenimo mėnesius, nes visas jo liesas, drebantis kūnelis bylojo apie badą, smurtą, dvikojų abejingumą jam.
Tąkart pagalbos ranką žmonių nuskriaustam prancūziukui ištiesė prieglaudėlė „Lesė". Laikinai šunelis galų gale įgijo stogą virš galvos, savo maisto bliūdelį ir savanorių rankų šiluma, kurios taip seniai nejautė Kaukas, buvo skirta jam asmeniškai. Toks saldus, taip seniai pamirštas jausmas: tave glosto, su tavimi kalba, tu reikalingas...
Prieglaudėlėje pamažu atgaunantis jėgas, vėl besimokantis pamilti žmogų Kaukutis praleido tris mėnesius ir pagaliau juo susidomėjo, jį priglaudė šeima, pasiruošusi rūpintis juo, mylėti jį iki jo paskutinio atodūsio, bet... Džiaugsmas įgijus naujus namus labai neilgai truko, tik iki rugsėjo mėn. 7 d., kai gyvūnų globos svetainėje gyvunugloba.lt žmonės, pažįstantys prancūziuką nuo jo radimo Justiniškėse ir neabejingi jo likimui, pamatė štai šį skelbimą: http://www.gyvunugloba.lt/lt/fates/g.37233. Taip, pamestinuko dalia toliau sekė Kaukui iš paskos: jis buvo šungaudžių sugautas besiblaškantis Antakalnyje ir patalpintas į Grindos narvą laukti, galbūt, paskutinio savo gyvenime nuosprendžio.
Naujieji „šeimininkai" žinoma jo neatsiėmė, nors jiems buvo pranešta, kur pakliuvo Kaukutis. Vėl vieni klaustukai prancūziuko gyvenimo verpetuose: pasiklydęs, išmestas, pažemintas.
Ir vėl pagalba atskubėjo: Kauką iš šaltos mirties Grindoje išgelbėjo tos pačios švelnios Lesės prieglaudėlės savanorių rankos. Vėl lyg ir saugus, bet labai nelaimingas, sutrikęs šunelis stūmė dienas tarp kitų savo likimo brolių prieglaudėlėje, kol vieną dieną nutiko bėda, lyg bėdų jo gyvenime dar būtų maža: stresuodamas nuo kitų šunelių lojimo, jausdamasis ne visai saugiai, kai aplink- neaiškūs, gąsdinantys garsai, o pilnavertiškai tų garsų šaltinio dėl silpno regėjimo negalėdamas pamatyti, besiblaškydamas, jis susižalojo akį, taip, kad pro atsivėrusią žaizdą išlindo dalis rainelės, jam buvo skubiai atlikta operacija, akį pavyko išsaugoti, bet labai maža tikimybė, kad jis ja matys. Šunelis dabar beveik aklas, nes kitoje akytėje - ragenos distrofija.
Ties šuneliu šiuo metu kaupiasi juodi debesys (http://www.gyvunugloba.lt/lt/help/news.23862), jei jis artimiausiu metu neras to vienintelio, jo kančias šioje žemėje ruošiamasi nutraukti, nežiūrint į tai, kad žmogui Kaukas - tiesiog nuostabus, prieraišus, meilus, valandų valandas mėgstantis gulėti ant kelių žmogui, kuris juo rūpinasi ir jį glosto. Negaliu galvoti apie tai, įvyktų nepataisoma klaida, juolab, kad pagrindinė tokio sprendimo priežastis tokia menka ir išsprendžiama: Kaukas negali gyventi prieglaudos sąlygomis - silpnai matydamas, jis labai reaguoja į garsus, o kitų šunelių lojimas jį priverčia nerimauti, blaškytis ir nemėgti savo likimo brolių, taip jis ginasi nuo galimos eilinės jo gyvenime skriaudos.
Saugiuose namuose, kuriuose nėra daugiau gyvūnų ir kurių šeimininkų vaikai jau užaugę ir išskridę į savo lizdus, Kaukas būtų pasakiškai laimingas ir nugyventų labai ilgai, laižydamas savo išgelbėtojui rankas, vaikščiodamas su juo po šiugždančius rudens lapus, po purų sniegą ar žalią žolę.
Dar visai nesenas prancūziukas Kaukas nežino, už ką jam likimas skyrė tokį sunkų, nelaimingą gyvenimą. O mes žinome ir tikime, kad Kaukas gali ir turi tapti laimingas, kad jis pagaliau turi rasti tą žmogų, kuris jį priglaus prie krūtinės, paglostys ir pasakys: „Nuo šiol tavęs niekas neskriaus, nes aš tave radau, tam, kad apsaugočiau nuo visų negandų, kad suteikčiau tau saugumą savo namuose, kad tu nebijodamas aplinkinių garsų ramiai vakarais susisukęs miegotum man ant kelių ar prie kojų ir tavo išgąsdinta širdelė galų gale rastų poilsį ir ramybę."
Paskubėkite, kol kas Kaukučio širdelė dar plaka. Tai paskutinis tylus prancuziuko, gimusio veisliniu, bet labai nelaimingu, prašymas: kur tu vieniša siela, kaip ir aš. Suteikit jam šansą gyvenimą matyti ne akimis, o širdimi jūsų namuose.
Skambinkite tel. 8 606 50618 Rasai
