Dalia Daškevičiūtė
Buvo jau beveik keturios valandos ryto, kai saldų miegą po „Eurovizijos“ finalo išbudino signalizacijos klyksmas. Iš pradžių pamaniau, kad taip kaukia gatvėje stovinčio automobilio signalizacija, tačiau garsas buvo per stiprus ir niekaip nesiliovė. Atsikėliau apsižiūrėti. Paaiškėjo, kad šviesa nedega, nes dingusi elektra. Supratau, kad garsas eina iš laiptinės. Degam?
Išbėgau į laiptinę. Joje, kaip ir visuose daugiabučio aukštuose, degė spec. šviesa, o labai stiprus ir nemalonu garsas sklido iš raudonos signalizacijos lempos. Liftai, žinoma, neveikė, užtat suveikė protas: reikia bėgti laiptais žemyn ir pažiūrėti, kas vyksta. Pirmame aukšte, hole, iš kažkus sklido įrašytos instrukcijos anglų ir lietuvių kalbomis, kad pastate susidarė negera situacija, todėl žmonėms reikia palikti pastatą. Įrašas tvirtino, kad tai ne pratybos
Užbėgau atgal į viršų namo, pasiėmiau fotoaparatą (įsivaizduokite žurnalistę, kuri nenufotografuotų savo galbūt degančio namo...) ir mobilųjį telefoną. Kilo klausimas: o jei tikrai degam, nors dar dūmų nesijaučia, ką brangiausio pasiimti iš namų? Kaip įkainoti per kad dar ir nelabai ilgą gyvenimą sukauptą turtą ir ką laikyti turtu? Nuotraukų albumus, nešiojamąjį kompiuterį? Papuošalus? Drabužių juk tuntais neneši, o televizoriaus gali ir nepakelt.
Nusprendusi, kad jei kvapo dar nesijaučia, gal tik kur nors rūksta dūmai ir laiko dar bus daiktams gelbėti, nusileidau žemyn. Deja, durys į lauką neatsidarė, nors buvo dvejos, o įrašas vis tebekartojo, kad žmonėms reikia palikti pastatą. Visą tą laiką klykė signalizacija.
Laiptinėje jau būriavosi kaimynai, nesuprasdami, kas čia vyksta ir ką daryti. Nusprendėme, kad signalizacija klykia, nes visame name neveikia elektra. Bet būtent dėl to, kad neveikia elektra, neveikia ir durys, t.y. mes negalime palikti pastato, kaip liepia tas nelemtas visą laiką skambantis įrašas.
Užbėgau į antrą aukštą ir per laiptinės langą perlipau ant administracinio pastato stogo. Ant to pastato pagrindo pastatytas mūsų daugiabutis. Pamačiau, kad yra šiokios tokios kopėčios, kuriomis iš bėdos būtų galima nusileisti. Tačiau jos tik vienos, o kas jei vienu metu jomis bandytų leistis visi? Nors ne visi tikriausiai pagalvotų apie tokį išėjimą iš namo.
Be to, kopėčios nesiekė žemės, jomis būtų tekę palipti, o tada šokti. Prisiminiau, kad vilkiu naktiniais ir chalatu, - nekas.
Aplink namą vaikštinėjo kažkoks salotine liemene apsivilkęs vyras ir nustebęs pažvelgė į viršų. Paklausiau, stovėdama ant stogo, ar nedegam? Nedegate, sako. Ar tikrai? Tikrai.
Signalizacija klykė labai ilgai, nors visiems kaimynams, skambinusiems į pagalbos tarnybą, buvo kartojama, kad ekipažas jau važiuoja ir išjungs ją. Prie pastato privažiavo policija, apsidairė ir nuvažiavo.
Šis įvykis iškėlė du klausimus: ar visų daugiabučiai, į kuriuos patenkate kortele prispaudę prie specialaus aparatėlio arba suvedę durų kodą, neturi tokio išėjimo, kuris, nelaimės atveju, veiktų ir be elektros? Arba kodėl prie tokių durų nėra padėto, pavyzdžiui, kirvio, kur būtų parašyta: nelaimės atveju išlaužti duris.
Ir ką jūs gelbėtumėte, jei degtų namai, bet turėtumėte šiek tiek laiko svarbiausiems daiktams pasiimti?
Geriausia, kad, taip nutikus, atsakymus žinotumėte iš anksto.
