Lotutė... Pudeliukė, o gal ir šiek tiek kokerspanieliukė, skaičiuojanti septintus savo metelius... Niekas nežino, kokias baisybes teko jai iškęsti lig šios dienos...
Buvusi Vilniaus „Grindos'' kalinė Nr.879 - toks „vardas'' buvo suteiktas juodo kailiuko garbanei. Ir ne tik. Kaip priedas - šalta, grotuota kamera, menkavertis ėdalas ir vandens dubenėlis. Rodos, ko daugiau ir reikėtų išgyvenimui? Išgyvenimui iki tam tikros dienos, kai pasibaigus įstaigoje nustatytam terminui, 879 numerio grotuotos durys atsivers, numeris 879 bus pervesta į kitą patalpą, iš kurios išeis jau ne savo kojomis, o bus išnešta - sustingusi, galbūt atsimerkusi, bet nieko nebematanti... Taigi gulėjo numeris 879 savo šalto narvo kamputyje ir, puikiai nujausdama artėjančią lemtingą datą, drebėjo kaip epušės lapelis. Atsisakydama ir menkaverčio maisto, ir vandens. Nebematė ji prasmės...
Ir štai vieną dieną grotos atsivėrė. Tik įėjo į narvą ne žmonės baltais chalatais, o moteris. Ištiesė ranką ir numeriui 879 pasidarė šilta šilta. „Einam, Lota, einam su manim. Tu negali čia likti ir žūti'', - pasakė moteris.
Tą pačią dieną numeris 849 gavo galbūt gyvenime neregėtas dovanas - gražų vardą Lota, besirūpinančius žmones, o svarbiausia- galimybę gyventi tiek, kiek užrašyta jos juodame delnelyje. Nebe valdiškos įstaigos žmonės baltais chalatais tapo jos likimo dievais.
Ir štai, Lotutė jau pora savaičių džiaugiasi namų šviesa ir šiluma, švariu ir apkirptu kailiuku, skaniu kąsneliu ir meiliais žmonių žvilgsniais. Atrodytų, viskas kaip pasakoj - sunki skaudi pradžia ir laiminga pabaiga....
Tačiau, kaip dažniausiai gyvenime būna, bejėgiais pasirūpina tie, kurie jau rūpinasi daugeliu. Tokie žmonės suteikia bent laikinus namus iš paskutiniųjų- kad tik nuskriaustasis išgyventų, atsitiestų ir surastų tuos vienintelius, kurie užtikrins likimą, užrašytą juodame delnelyje.
Moteris, ištempusi Lotutę iš „Grindos'' turi jau kelis augintinius, jos namuose klega vaikučiai. Todėl ji, nors ir skaudančia širdimi, bet Lotutei ieško nuolatinių namų. Pažiūrėkite, kokios citatos iš Lotos laikinų namų ir globėjos lūpų skrieja: „Taip, ji nuostabi, o svarbiausia, kad jos charakteris tieisog išskirtinis. Mano šuniukai, kuriuos laikau jau beveik 10 metų, nėra tokie klusnūs ir geri kaip ši kalytė. Ji tikrai puikus šuo. Niekaip nesuprantu, kodėl ji kažkam pasirodė nebereikalinga. Ji per gera, kad taip būtų, tad tikiuosi, kad atsiras žmogus, pastebėsiantis šią nuostabią šunytę. Ji to verta!“
„Kraujo tyrimas geras, ji sveikute. Dabar ji visai atsigavusi, guvi, laksto visur, akys tokios žvalios. kai paėmiau, prisimerkus visai buvo, žvilgsnis liūdnas... Bet tai jau praeityje“, - sakė globėja. „Šiandien Lota mane labai nustebino. Visų pirma, ji kaip auklytė prižiūri mano vaikus, juos stebi, sekioja. Mažylis šiandien susimušė, tai ji iškart pribėgo guosti, laižyti ušgautos rankytės. O grįžusiai namo dukrytei tučtuojau atnešė šlepetes. Ar tikrai niekam nekrenta širdin ši kalytė? Ji tikrai išskirtinė!“ - toliau pasakoja moteris.
Pažiūrėkit, kaip pasikeitė juodukė garbanė: iš susisukusio, drebančio kamuoliuko tapo tikra gražuolė, tikra princesė!
Jeigu pajautėte, kad ji - JŪSŲ gyvenimo draugė, JŪSŲ gyvenimo sielos dalis, suteikite Lotutei nuolatinius namus. Ji ir paguos, jei užsigausit, ir šlepetes atneš. Ir tikrai sušildys, jei bus šalta. Juk ji tokia, LOTUTĖ...
Skambinkite tel: 8 680 24 353
