Pastarųjų dvejų metų Lietuvoje kitaip kaip išbandymu vadinti negalime. Išbandymu visiems – valdžiai, verslui, žmonėms. Studentams, dirbantiems, bedarbiams ir pensininkams. Visiems, kurie gyvi, nori valgyti, privalo kuo nors prisidengti savo nuogumą ir sumokėti už būvį – pastogę, šilumą, elektrą, net atliekų išvežimą. Logiška: jei esi gyvas, maitiniesi, vadinasi, terši aplinką ir turi mokėti. Tik iš kur paimtų tų, kuriais įprasta atsiskaityti už paslaugas, Lietuvoje niekas negali pasakyti.
Labai ilgai su tuo nė už ką nenorėjau sutikti. Lietuva – darbščių žmonių šalis, pas mus dar niekas iš bado nemirė. Bet praėjusį mėnesį savo akimis įsitikinau, kad badaujančių Lietuvoje vis dėlto yra. Vos 650 Lt pensijos gaunanti giminaitė, susimokėjusi už dviejų nedidelių kambarėlių buto šildymą 435 Lt ir dar bene 100 Lt komunalinių mokesčių, liko be cento kišenėje. Abu jos vaikai, solidūs, sovietmečiu neblogus mokslus baigę žmonės, dabar bedarbiai, nesiryžtantys išvažiuoti iš Lietuvos būtent dėl savo senos motinos – sako, širdis iš graudulio jai plyštų, netekus artimųjų. Ašarodama moteris klausia tik vieno: kada tai baigsis?
Kas baigsis? Konservatorių valdymas? Žmonių skurdinimas ir niekinimas? Tautos genocidas – priverstinė emigracija dėl duonos kąsnio ir turtingesnio vaikų gyvenimo? Tada, kai mes apsispręsime, jog užtenka būti kvailinamais.
Visus du dešimtmečius konservatorių, socdemų valdomoje Šilalėje, kaip teko pastebėti, susiklostė labai savotiški rinkimų ypatumai. Agitacinės kalbos bažnyčiose – seniai išbandytas, įprastas, gal net šiek tiek pabodęs reikalas, tačiau lipimo ant altoriaus konservatoriai ir krikščionys demokratai kol kas neketina atsisakyti.
Kaltinėnų parapijos tikinčių vos infarktas neištiko, kai mišių metu klebonas Narsutis be jokių skrupulų pradėjo agituoti už Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionis demokratus. Taip pat klebonas neatsiliko ir griežtais pamokymais kai pastarieji turi balsuoti, kad ir toliau tautos skurdintojai galėtų Lietuvą valdyti.
Šilalės konservatoriai, atrodo, išmoko pergudrauti ir įstatymą, ir Vyriausiosios rinkimų komisijos primininką Zenoną Vaigauską. Stalas, valgiai ir net gėrimai – tikrai ne „garbingųjų svečių“, o greičiausiai kunigėlio nuopelnas. Vaišinti rajono vadovus, jie, žinoma, privalo, nes netrukus vėl bus tvirtinamas rajono biudžetas, skirstoma parama bažnyčioms. Be valdiškų tūkstantukų po Dievo stogu tikra pražūtis – nei tu ką suremontuosi, nei pats iš tikinčiųjų aukų pragyvensi.
Suprantama, skurdo, nuskurdo bobelės ir diedukai, anksčiau dosniai kiekvieną sekmadienį per Mišias į lėkštelę popierinius litus metę, dabar tik centukais barškina. O Dievulio tarnai pripratę ne tik skaniai valgyti, taurius gėrimus gerti, bet ir gražiomis mašinikėmis važinėti.
Štai ir užsidaro užburtas ratas: kunigai ragina rinkti „garbinguosius svečius“, šie, atėję į valdžią, jiems pinigų negaili, o žmogelis, ir vienų, ir kitų kvailinamas, vėl lieka prie suskilusios geldos apie valdžios pažadus svajoti. Kaip ten sakoma: kad biednas, tai ir durnas? Arba atvirkščiai.
Bene prieš praėjusius Seimo rinkimus bandžiau įtikinti šilališkius, kad ne tas doras, kuris garsiausiai apie savo dorybes šaukia, ir ne tas krikščionis, kuris krikščionių sąraše į Seimą ar savivaldybę patekti siekia. Atrodo, pavyko.
Ir be mano pamokymų dauguma šilališkių žino, jog kunigas – irgi ne Dievas, o tik žmogus, dažniausiai taip pat nuodėmingas kaip ir mes visi. Pagarbą ir autoritetą Dievo tarnai nusipelno darbu, atjauta, sąžiningumu – apie tokį kunigą šimtus kilometrų gandai sklinda, iš visos Lietuvos žmonės jo pamokslų pasiklausyti, į jį pasižiūrėti važiuoja. Ar matėte kur valdininką ar politiką, apie kurio sąžiningumą taip garsas sklistų?
Paprasta būtų pasakyti tokiems valdžios marionetėmis tapusiems kunigams: negražu žmones už nosies vedžioti, garbingais svečiais pristatinėti tuos, kurie visus mus apgaudinėja ir skurdina. Tik ar išdrįs kas tą padaryti?
Pusšimtį metų bažnyčia buvo valdžios nemalonėje – ne tik jokios paramos negaudavo, dar ir baudžiami būdavo tie, kurie nuolat Dievo namus lankydavo, savo parapiją remdavo. Nebuvo turtingi tie Dievo namai, tačiau jų tarnams visko, regis, užtekdavo. Užtektų ir dabar, jei paprasti žmonės matytų, kad Dievas yra jų užtarėjas, o kunigas – teisingumo ir teisybės globėjas.
Konservatoriai jau įrodė kaip jie myli Lietuvos žmones. Kiekvienas tą pajutome ir dar labai ilgai jausime. Ar ir toliau leisime tiems garbingiems ponams valdyti mūsų likimus, turėsime nuspręsti patys. Sekmadieninės vaišės klebonijoje lengvai gali tapti sūriu spąstuose, o ne šviesios ateities vizija.
