„Mano brangūs piliečiai, šią valandą amerikiečių ir koalicijos pajėgos pradeda karines operacijas, kad nuginkluotų Iraką, išlaisvintų jo žmones ir apsaugotų pasaulį nuo rimto pavojaus" (George W. Bush‘as) - tai pranešimas, kuriuo 2003 m. kovo 19 dieną tuometinis Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas pradėjo neva teisėtą karą prieš Irako „keliamą grėsmę" pasauliui. Bet ar tai buvo pradžia? Koks buvo JAV vyriausybės tikrasis tikslas pradedant šia invaziją?
Oficiali versija buvo tokia, jog tikriausiai Irakas kūrė masinio naikinimo ginklus, keliančius pavojų JAV ir sąjungininkų interesams. Deja, įsiveržimo į Iraką metu, jokių masinio naikinimo ginklų nebuvo rasta, tad teisinant karą, Amerikos vyriausybė prisidengė Irako bendradarbiavimo su Al-Qaeda versija, esą Irake privalu įvesti demokratiją. Turbūt dauguma pagalvojo, ar tai tiesa, ir kokia buvo tikra priežastis pradėti šį karą. Bet apie viską nuo pradžių.
2000 metų JAV Prezidento rinkimų išvakarėse daugumoje valstijų buvo numatyta, kad laimės Alas Goreas, taip ir nutiko, tačiau... Fox kanalo žinios pranešė, jog laimėjo George W. Bushas, vėliau tai pradėjo kartoti ir kiti kanalai. Truputį keista? Ne veltui tą vakarą Fox skaičiavimų biure dirbantis žmogus buvo Busho pusbrolis.
Daugumai nepatiko naujasis Prezidentas, bet nieko nepakeisi, kai visuose svarbiuose postuose Bushas turėjo pagalbininkų: Floridos valstijos gubernatorius buvo Busho brolis, jo kampanijos vadovė kažkaip sugebėjo tapti balsų skaičiuotoja, o George W. Busho tėvas galėjo lengvai paveikti Aukščiausiojo teismo balsavimą. Tad aišku, jog dėl tokių rezultatų kilo didelis nepasitenkinimas, buvo pateikta daug prieštaravimų (dauguma jų buvo pateikta iš afroamerikiečių, nes daugeliui buvo atimta balsavimo teisė), tačiau nei vieno iš jų nepasirašė senatoriai.
Inauguracijos diena buvo bjauri. Tūkstančiai amerikiečių išėjo į gatves nepatenkinti naujuoju Prezidentu. Jiems pavyko sustabdyti inauguracijos metu surengtą pasirodymą. Taip pat žlugo Busho sumanymas išlipti iš limuzino ir tradiciškai įžengti į baltuosius rūmus. Prezidentas ir jo palyda turėjo sprukti, kad išvengtų didesnių riaušių. Tai buvo pirmasis toks įvykis istorijoje. Tolesni mėnesiai George W. Bushui nebuvo lengvesni. Jam nesisekė skirti teisėjų, jis neteko respublikonų viršenybės Senate, jo reitingai per apklausas ėmė smukti. Bushas tapo prezidentu tik popieriuje. Tad jam neliko nieko kito, kaip tik pasiimti atostogas -juk Prezidento pareigos reikalauja daug darbo.
Pamažu artėjo ruduo. Rugsėjis, 10 diena. George W Bushas nuvyko į Floridą, pas savo brolį. Įdomu, ar jis žinojo, kas įvyks rytoj... Rugsėjo 11-oji, rytas, New Yorkas. Žuvo beveik 3000 žmonių, taikiniai buvo finansinis ir karinis JAV centrai. Puolimo akimirką Bushas važiavo į pradinę mokyklą Floridoje. Kai jam pranešė, kad pirmasis lėktuvas trenkėsi į Pasaulio Prekybos Centro bokštą, prezidentas, tiesiog fotografavosi. Antram lėktuvui atsitrenkus į kita bokštą, Busho personalo vadovas įėjo į klasę ir prezidentui pasakė: „Valstybę užpuolė".
George W. Bushas, nežinodamas, ką daryti, nes nieks jam nebuvo to sakęs, tiesiog sėdėjo ir su vaikais skaitė knygą. Prabėgus 7 minutėms vis dar niekas nieko nedarė.Įdomu, ką Bushas galvojo. Gal, kad jam dažniau reikėjo pasirodyti darbe, o gal, kad reikėjo surengti bent vieną posėdį apie terorizmo grėsmę, o gal svarstė, kodėl FTB sumažino lėšas, skirtas kovoti su terorizmu, gal jam reikėjo perskaityti saugumo ataskaitą, kuri jam buvo pateikta 2001 metų rugpjūčio 6 dieną, ir informavo, kad Osama bin Ladenas planuoja ataka prieš JAV užgrobdamas lėktuvus. Taigi, George Bushas vis dar sėdėjo klasėje.
Po atakų visi lėktuvų skrydžiai buvo atšaukti ir uždaryti oro uostai, juk nieks ir nenorėtų po tokių įvykiu skristi, išskyrus bin Ladenų šeimą. Aukščiausios valdžios nurodymu, po rugsėjo 13 dienos iš JAV buvo išgabenti Saudo Arabijos piliečiai, taip pat ir bin Ladenų šeima. Pagalvokim, kaip turėtų elgtis nusikaltimo tyrėjai, ieškodami nusikaltėlio - gal pirmiausia apklausti šeimos narius? Bet kažkodėl viskas vyko priešingai. O juk pirma galėjo tiesiog užduoti paprastus klausimus. Pasak Saudo Arabijos ambasadoriaus Jungtinėse Amerikos Valstijose, vieną kartą matytas Osama bin Ladenas jam pasirodė nieko neišsiskiriantis žmogus. Taigi įdomu: paprastas vyrukas, kurio šeima turėjo verslo reikalų su George W. Busho šeima.
2004 metais Baltieji rūmai paskelbė Busho karinius duomenis, tačiau jie buvo cenzūruoti. Tarp 2000 ir 2004 metais paskelbtų jo karinių duomenų buvo vienas skirtumas: 2004 metų dokumentuose buvo užtušuota viena pavardė - James R. Bath. Įdomu, kodėl Bush‘as nenorėjo kad spauda pamatytų Batho pavardę: gal todėl, jog vienu metu Bathas buvo bin Ladenų šeimos pinigų tvarkytojas Teksase?
Pradėjus sklisti gandams, kad Rugsėjo 11-osios atakos buvo suplanuotos dėl pelno, pasidomėjus, kurios kompanijos iš to gavo naudos, paaiškėjo, jog tai buvo The Carlyle Group, kuri yra tarptautinis kongalmenatas, investuojantis į vyriausybių reguliuojamas tarptautines šakas, tokias kaip telekomunikacijos, sveikatos apsauga ir labiausiai gynyba. Abu Bushai (tėvas ir sūnus) dirbo toje pačioje kompanijoje The Carlyle Group, kuri laike bin Ladenų šeimą pagrindiniais investuotojais.
Kaip tik Rugsėjo 11-osios rytą Vašingtono viešbutyje vyko kasmetinė kompanijos investuotojų konferencija. Susitikime buvo visi nuolatiniai dalyviai, o tarp jų ir George H. W. Bush‘as. Netikras Osama bin Ladeno brolis tuo metu buvo mieste ir tvarkė investicijas į Carlyle Group. Kadangi bin Ladenų šeima buvo investavusi į šią kompaniją, tai reiškė, jog jeigu JAV didina gynybos išlaidas, bin Ladenų šeima gauna pelno.
Richard Clarke: „Prezidentas man ir mano personalui bauginamai užsiminė, kad norėtų gauti žinių, kad už Rugsėjo 11-osios įvykių slypi Irako ranka. Dar neatėję į tarnybą jie planavo kažką daryti dėl Irako." Paklaustas, kaip tą dieną reagavo gynybos sekretorius Don Ramsveldas, R. Clarke atsakė: „Kai kalbėjome apie Al-Qaeda infrastruktūros bombardavimą Afganistane jis sakė, kad Afganistane nėra gerų taikinių, bombarduokime Iraką." Iš pradžių reikėjo bombarduoti Afganistaną, nes Al-Qaeda buvo įsikūrusi Afganistane.
Į Afganistaną buvo įvesta tik apie 11 tūkst. karių. Prezidentas sugadino vyriausybės atsaką į Rugsėjo 11 išpuolius, jiems reikėjo iš karto gaudyti bin Ladeną. Pasak Richardo Clarke, specialiosios tarnybos negalėjo patekti į teritoriją, kur Osama bin Ladenas buvo du mėnesius. Kai įsiveržimas į Afganistaną baigėsi, JAV ten pasodino naują prezidentą - Hamidą Karzai. Kas jis buvo? O gi buvęs „Unicall" patarėjas. Taigi netrukus Afganistanas pasirašė su gretimomis valstybėmis dujotiekio, kuris tekės per Kaspijos jūrą, sutartį. Osama ir dauguma Al-Qaeda narių paspruko, ir tiesiog buvo nustumti į šalį.
Afganistane pasibaigus karui, George W. Bushas susirado naują taikinį - amerikiečius. Televizijos kanalai pradėjo pranešinėti apie galimus teroro išpuolius. Amerikos piliečiai tapo įbauginti. O tai buvo labai paprasta, tiesiog reikėjo sudaryti nuolatinės grėsmės įspūdį.
Po Rugsėjo 11 JAV kongresas priėmė patriotų aktą, kurį pasirašė prezidentas ir kuris pakeitė Amerikos vyriausybės pobūdį. Aktas leido tikrinti medicininius ir finansinius duomenis, kompiuterinius ir telefoninius pokalbius, net iš bibliotekos imamas knygas. Ir daugelis Amerikos piliečių sutiko su tuo. Dar pasirodo, jog priimdami JAV patriotų aktą, kongreso nariai jo net neperskaitė. Amerikos gyventojai tapo įbauginti, tačiau kova su terorizmu nedidėjo, o valstybės vidinis saugumas nebuvo tvirtas. Tad kokie buvo tikrieji JAV ketinimai?
2003 metai kovo 19 diena: „Mano brangūs piliečiai...". Šią diena George W. Bushas ir JAV kariuomenė įsiveržė į Irako valstybę, kuri niekada nebuvo JAV ir niekada negrasino jos užpulti, kuri niekada negrasino nė vienam Amerikos piliečiui. Dauguma amerikiečių pasitikėjo Prezidentu, nes juk pusę metų jis aiškino, kodėl turi pulti Iraką: „Sadamas Huseinas labai stengėsi, išleido daug pinigų, labai rizikavo kurdamas ir laikydamas masinio naikinimo ginklus" (George W. Bush‘as). JAV Prezidentas nuolat kartojo apie cheminių ginklų eksploataciją Irake, netgi buvo įsitikinęs, kad Huseinas jį turi.
Jis privertė žmones tikėti, jog iš Irako kyla pavojus, kai jo nebuvo. Taigi JAV sudarė „Savanorišką koaliciją" karui prieš Iraką, kuria sudarė Palau respublika, Kosta Rikos respublika, Islandijos respublika. Aišku nei viena iš šių salių neturėjo nei kariuomenės, nei ginklų. Tad didžioji dalis teko JAV. Dar tarp visų buvo ir Rumunija, Nyderlandai ir, aišku, Afganistanas, kuris turėjo JAV kariuomenę.
Jungtinių Amerikos Valstijų spauda karą Irake vaizdavo visai kitokį, nei jis buvo. Visi tik kalbėjo, kaip tai jaudina, kaip Amerika laimi, visi atrodė laimingi, visi pritarė karui. Bet spauda nepapasakojo nei vienos asmeninės kario istorijos, kuris žuvo Irake. Vyriausybė neleido rodyti namo gabenamų karstų: tokios istorijos gadina nuotaiką. Kai buvo manyta kad karas jau baigėsi, išpuoliai atsinaujino, gatvių susidūrimai išplito beveik kiekviename šalies kampelyje. Niekas nesitikėjo kariauti taip ilgai, karas vyko ne taip, kaip buvo planuota, reikėjo daug daugiau karių. Taigi prasidėjo karių paieškos visoje Amerikoje, ypač ten, kur sužlugdyta ekonomika, ten, kur vienintelis darbas buvo prisijungti prie armijos.
Irako gyventojams nepatiko karas, jie jo nenorėjo, tačiau nevisi kariai suprato, kodėl. JAV armijai buvo keista, kodėl vietiniai gyventojai juos puldinėja, kodėl jauni vaikinai organizuojasi į grupes ir nekenčia karių. Amoralus elgesys skatino amoralų elgesį, toks rezultatas kilo todėl, kad karas paremtas melu. Daug karių pradėjo nekęsti Irako. Tačiau niekas nebenorėjo grįžti atgal į mūšio lauką. Kariams tapo nebaisu nepaklusti ir atsisakyti vėl žudyti nekaltus žmones Irake, nors ir už nepaklusimą grėsė kalėjimas.
(Laukite tęsinio)
Rokas V.