Kas lieka už kadro

Yra žmonių, žvelgiančių į pasaulį pro rožinius akinius, o aš labiau mėgstu stebėti pievą, gatvę, dangų pro fotoaparato akutę. Nors apžiūrint nuotraukas galima pagalvoti, kad fotoaparatas nedaug skiriasi nuo rožinių akinių, objektyvas priverčia mane pamatyti ir tamsesnę, negražiąją pusę. Anksčiau jos nepastebėdavau. O tu ar pastebi? Kai rudenį žemę nuklojo spalvotas takas, išsiruošiau į parką. Vėjas žaidė, nešiojo lapus – raudonus, geltonus, rusvus, mėlynus... Mėlynus? Ne, tai ne nauja lapų spalva, tik blizgus saldainio popieriukas bando derintis prie rudenio. Bet ar dera? Vasarą mėgstu pabūti miške. Pakvėpuoti, pailsinti akis žaluma, pabėgti nuo gatvių triukšmo, gal net kokį gyventoją įamžinti. Bet dažniau nei kiškį ar kokią tingią gyvačiukę sutinku plastikinį butelį. O jei keliaudama po Lietuvą sustoju kur nors pamiškėje, tai ir daugiau „turto“ randu. Ir į mišką nebesinori eiti... Grįžtu į miestą, o čia... Ir žiemą pusnyje, ir vasarą žolėje, ir pajūrio smėlyje įžūliai šypsosi nuorūkos. Prie daugiabučių namų stovi konteineris – tuoj sprogs, koks pilnas. O žmogus gatvėje eina, nemato ir jam neskauda... Duria tik sąskaita už šiukšlių išvežimą. Kiekvienais metais vienas lietuvis (ir tu!) išmeta daugiau nei septyniasdešimt kilogramų atliekų. Taip pripildo vieną sąvartyną, kitą... O kai nebebus joms vietos žemėje, kas tada? Į Baltijos jūrą? Pamaitinsim žuvis plastiku ir jos didesnės augs. Juk ne branduoliniai ginklai – žmonių nežudo. Tik gamtą, greičiau ar lėčiau, naikina. Savo namus žmogus prižiūri, net ir didžiausias tinginys dulkes prisiverčia nusivalyti. Tai kodėl tada negali prisiversti rūšiuoti? Tik įsiminti tris gražias spalvas: žalią – stiklo atliekoms, geltoną – plastikui, mėlyną – prirašytiems sąsiuviniams bei kitam popieriui, ir sutvarkyti gamtą. Tada ir kiškį miške sutikti turėsi daugiau galimybių. Vakarais virš miesto dangų nudažo saulėlydis. Ne kartą bandžiau nufotografuoti, bet saulė vis susigėdusi po pilku debesiu slepiasi. Ne, ne saulė čia kalta – šiluminės elektrinės, kitų stambių gamyklų išskiriamiems dūmams saulės spinduliai labai patinka. Glaudžiasi prie jos ir trukdo man. O kitą rytą krenta rūkas. Mažiems vandens lašiukams šalta atskirai. Drauge smagiau ir prie jų prisideda mašinų išmetamosios dujos. O automobilių pilnos gatvės ir jų vis daugėja. Kas antra veža tik po vieną žmogų. Šaligatviu skuba vaikai ir kiekvieno plaučiuose nusėda nuodai. Kurie nespėjo – į dangų, ir aš vėl nematau saulėlydžio. O vasaros vis šiltėja ir baltiesiems lokiams Arktyje darosi šilta. Bet jie taip toli, ir mes niekuo jiems negalime padėti. Jei taip galvoji – tu klysti! Gali padėti net nepersidirbdamas. Tiesiog prisimink, kam Dievas žmogui sukūrė kojas ir naudokis jom. Pamiršk automobilį – vaikščiok. Jei liūdna vienam, pasikviesk draugą. Įsigyk lazdą ir nepajusi, kaip ne tik meškoms, bet ir sau padėsi – sportas sveikata. O jei labai skubi ar šąla kojos, naudokis viešuoju transportu. Namie taupyk energiją. Ar vienu metu būtinai turi veikti televizorius, radijas ir kompiuteris? Naudingiausia būtų visus išjungti, pasikviesti draugų ir praleisti laiką prie stalo žaidimo. Kokybiško ir nuoširdaus bendravimo šiais laikais taip trūksta! Arba tiesiog atsipūsk su puodeliu rankoje žiūrėdamas pro langą. Gyventi atsisakius režimo – internetas – muilo opera – internetas – miegas – daug lengviau. Gurkšnojant arbatą pasaulis atrodo ne toks greitas. Gyvenimas susideda iš milijonų akimirkų. Daugybę jų praleidžiame gamtoje, todėl turime saugoti ją. Niekada nepamatysi pirmos pražydusios žibutės, jei vietoj jos pūpsos šiukšlių kalnelis. Niekada diena nebus prasminga, jei praleisi ją užsidaręs internetinėje erdvėje ar gyvendamas kitų muilo operose, arba greitai lėkdamas gatvėmis. Pristabdyk, apsižvalgyk ir imkis priemonių. Ir tau, ir gamtai bus geriau.

Kas lieka už kadro

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta