Anksčiau niekaip negalėdavau suprasti, kodėl viešajame transporte retkarčiais genda neįprasti elektroniniai komposteriai.
Savaitgalį, šeštadienio vidurdienį, prie geležinkelio stoties įlipau į šiuolaikinį troleibusą. Po kelių akimirkų kažkokia vyresnio amžiaus moteris, priekaištingai žiūrėdama į neveikiančius elektroninius komposterius, pradėjo ginčą su troleibuso vairuotoja. Dauguma keleivių sukruto iš vietos, reikšmingai dairydamiesi vienas į kitą: įdomūs bendrakeleiviai, bet ne mažiau – troleibuso vairuotoja.
Atidžiai klausydamasis bendrakeleivių keliamų pretenzijų, patyriau savotišką pasitenkinimą. Kai kuriuos eilinių keleivių pastebėjimus priimdavau su lengva ironija, bet su kai kuriais nenorėjau sutikti iš principo. Kaip kitaip reikėtų paaiškinti pensininkui arba kaimo žmogui, kas yra elektroninis komposteris, jeigu jis nieko panašaus nėra matęs savo gyvenime?!...
Neabejoju, tokia sudėtinga užduotis – paaiškinti neįgudusiems žmonėms apie elektroninių komposterių funkciją – tinka nebent viešojo transporto vairuotojams. Tiesa, vairuotoja turėjo silpnybę laikinai užstrigusius elektroninius komposterius nesmarkiai padaužyti savo rankomis. O kaipgi kitaip gali būti viešajame transporte?
Jei bandyčiau vienu žodžiu apibūdinti troleibuso vairuotojos elgesį, žodis, kurį rinkčiausi, būtų vandalizmas. Tai ne profesinis, o priešingai, – žmogiškasis terminas. Džiaugiuosi užfiksavęs smulkų vandalizmo atvejį. Tiesiogine prasme!
Vis dėlto įsitikinau, kad elektroninius komposterius nebūtinai gadina paaugliai arba jaunimas. Vadinasi, viešojo transporto vairuotojams yra kur tobulėti profesinėje veikloje.
