„Jei tavo širdyje kaimas, nesvarbu, kur bebūtum – Vilniuje, Londone, Paryžiuje – tu vis tiek būsi kaimietis“, – sako žmogus, kurio balsą alytiškiai girdi kasryt. Tai žmogus, turintis išskirtinę išvaizdą, gyvenimo sampratą ir sausio 16 dieną paminėjęs 52-ąjį gimtadienį, – radijo stoties „FM99“ direktorius Liudas Ramanauskas. Su juo kalbamės apie darbus, žmogiškus kompleksus, asmenybės raidą ir Alytaus miesto moralinę būklę.
- Šiemet Jūsų įkurtai radijo stočiai sukako 18 metų. Kokie jausmai aplanko, kai turbūt viso gyvenimo įdirbį vainikuoja tokia graži pilnametystė ir kitų sveikinimai?
- Na, tai nėra viso gyvenimo įdirbis. Gyvenimas trunka gerokai ilgiau nei 18 metų (juokiasi). Kalbant apie radiją, iš vienos pusės, gerai - mums jau 18, vadinasi, esame reikalingi, iš kitos - nelabai - paauglystės amžius kaip ir praėjo. Radijo žanras nuolat reikalauja naujų žmonių, naujų idėjų. 18 metų - tai riba, kai manai, jog kažkas turėtų pasikeisti, bet niekas iš esmės nesikeičia. Niekada negalvojau, kaip mane vertina kiti žmonės. Yra du variantai: arba bandai įtikti kitiems ir esi populiarus, arba nori būti savimi ir bandyti tą savastį kažkaip pateikti, nes klausytojų skoniai gali keistis. Aš taikausi į tai, kas turi tam tikro pastovumo.
- Koks tas pastovumas radijo stotyje?
- Visų pirma, radijas - ne pramoga. Tai žiniasklaidos priemonė. Tai tam tikri žurnalistikos principai, etika. Ir, žinoma, mes grojame tai, ką norime. Apskritai, jei žmogus kažką daro - jis tuo tiki. Tuomet atsiranda žmonių, kurie tiki tavimi. Kitu atveju šiek tiek kvepia prostitucija.
- Ka reiškia ir kaip kilo radijo stoties pavadinimas „FM99“?
- Iš pradžių buvome Alytaus radijas, vėliau tapome „FM99". Nutarėme, kad radijo stoties pavadinime turėtų atsirasti toks bendrinis dalykas. Vis dėlto 99 yra ne 100. Šiek tiek trūksta iki tobulybės. Ir tai mes stengiamės surasti. Ar kažkiek susiję su dažniu? Manau, jog visada gali sugalvoti mitą. Man visada norisi tikėti pasaka, kurią susikuri pats. Ir ji šiek tiek diktuoja tavo gyvenimą. Gal tai netgi geriau, nei turėti kažkokį racionalų paaiškinimą, ar tai susiję su dažniu, megahercu - tai tik techninis terminas. Visa legenda, mūsų atveju, atsirado anksčiau nei pavadinimas.
- Ar galima teigti, kad alytiškiai, sakydami, jog jų miestas - „kaimas", patys kenkia sau, blokuodami tą informaciją, kurią galėtų turėti, kaip ir „ne kaime" gyvenantys žmonės?
- Nevisavertiškumo kompleksas - vienas didžiausių, su kuriuo gyvename mes visi, ypač Lietuvoje. Norime būti ne tuo, kuo esame, o tuo, kuo norime būti. Neatitikimas realybei dažnai gimdo psichologinį diskomfortą. Mes bandome siekti to, ko patys nežinome, užuot pripažinę savo savastį tokią, kokia ji yra - su savo pliusais ir minusais. Čia, manau, didžiausia problema. Todėl ir ieškome aimės svetur.
- Kaip išsivaduoti iš kompleksų?
- Žmogus visų pirma turi jaustis laisvas viduje. Tada jam visiškai jokios reikšmės neturi, kokiame geografiniame taške jis yra, jis atviras pasauliui, o pasaulis atviras jam. Kaip tu eini į žmogų, taip žmogus atsiliepia į tavo ėjimą. Jei tu eini kompleksuotas ir galvodamas, kad esi geresnis nei iš tiesų, tai sukelia grandininę reakciją - tu stengiesi būti geresnis, o kitas žmogus siekia būti geresnis už tave. Tai yra toks apsimetinėjimo etapas, kurį visi pereiname, o galiausiai suprantame, jog didžiausia vertybė yra tai, ką tu turi savyje ir kuo tu esi iš tikrųjų, o ne tuo, kuo nori atrodyti. Ši baimė gimdo provinciališkumo jausmą.
- O jei aš bandau būti geresnis ir lygiuojuosi į mintyse sukurtą „gerąjį aš" - gal tai yra gerasis apsimetinėjimas?
- Tobulėjimas turi būti savyje, o ne tobulėjimas pagal priimtas formas: reikalingas, patogias visuomenei. Tobulėti kaip asmenybei žmogui yra visiškai ne tas pats, kas tobulėti visuomenei ar bendruomenei, nes iš esmės anas tobulėjimas labai sudėtingas. Tai lyg mūsų visų tobulėjimo suma. Jeigu mes orientuojamės į bendrą lygmenį ar bijome iššokti aukščiau jo, faktas, kad ta liniuotė, kuri dedama, visada yra žemesnė nei mes norime būti. Ir tai, mano nuomone, dažnai žaloja žmones, nes jie bijo šokti. Jiems tai paprasčiausiai nepatogu.
- Ar pagalvojate, ką veiktumėte be radijo?
- Manau, kad gyvenčiau, kaip ir dabar. Užeičiau kažkur atsigerti kavos, pasišnekėčiau su pažįstamais žmonėmis, kurių mieste netrūksta. Iš esmės daryčiau tą patį, ką ir dabar. Darbas? Man darbas - darymas to, ką aš noriu. O tai nėra vien pragyvenimo šaltinis. Manau, kad darbas, kurį dirbu, kurį pats sugalvojau, man yra galimybė nedirbti. Darbas neturėtų būti ta vieta, į kurią reikia ateiti ar iš jos išeiti. Tai turėtų būti gyvenimo būdas. Žmogaus prigimtis - tinginystė. Juk žmogus visus atradimus padarė iš savo tinginystės - liftą susikūrė, kad nereikėtų lipti į 11 aukštą ir taip toliau. Jei žmogus nepatenkintas, kuo jis dirba, kyla klausimas: „Kokio velnio tu dirbi tą darbą?" Daryk tai, ką nori. Ir darbas nebus darbas. Gal tai neatneš didelių finansų, bet turėsi moralinę satisfakciją.
- Jums radijas - darbas, kaip jau išsiaiškinome, labiau bendrine prasme, tačiau kitiems tai atsipalaidavimo forma. Kaip atsipalaiduojate Jūs?
- Atsipalaiduoti nuo nedarbo - nėra prasmės. Gali pakeisti tik veikimo formą. Gyvenime yra labai daug įdomių dalykų - nuo absoliučios tylos iki bet kurios knygos, kurią gali imti ir paskaityti. Nesuprantu, kas yra atsipalaidavimas. Juk negali atsipalaiduoti nuo gyvenimo. Tai, kas kitiems darbas, man gali būti atsipalaidavimo forma.
- Žmonės dažnai apie Jus atsiliepia kaip apie taktišką, malonią ir pagarbos vertą asmenybę. Kas turėjo įtakos, kad esate toks?
- Visų pirma literatūra, dailė, muzika. Trys stulpai. Autoritetai? Ne, bet man buvo labai įdomus kūrybinis procesas. Kuriantis žmogus - vertas pagarbos. Manau, kad tuomet kvailas kūrybinės laisvės suvokimas man galioja iki dabar. Tikiu, jog svarbiausia žmogaus vertybė yra vidinė laisvė. Gaila, kad tos laisvės dabar atrandu daug mažiau nei prieš 20 ar 30 metų.
- Kodėl?
- Galbūt kompleksai, galbūt visuomeninis spaudimas, galbūt žmogaus nesugebėjimas patikėti akimirka, kad viskas vyksta čia ir dabar. Ir tą akimirką atiduodamas opinijai, prarandi ją kaip asmenybė. Vyrauja baimė parodyti išskirtinumą, originalumą. Kiekviename žmoguje yra „unikumo indeksas", tačiau kaip jį ratifikuoti? Manau, kad vidinės laisvės, kuri pasireiškia kūryba ir visais kitais dalykais, dabar yra daug mažiau.
- Minėjote literatūrą. Kokią?
- Absoliučiai visą. Mane domino viskas, kas buvo prieinama - nuo filosofinės literatūros, kuri spausdinta rusų kalba, iki gero rusų žurnalo „Inostranaja literatura", kuriame buvo galima skaityti naujausių užsienio kūrinių vertimus į rusų kalbą. Kokias knygas patarčiau skaityti? Visas. Pamenu, 4-oje klasėje skaičiau „Vargdienius", vėliau perskaičiau visą Fiodoro Dostojevskio kūrybą ir, atrodo, kad nieko nesupratau, bet vis dėlto kažkas išliko, jei prisiminiau. Manau, nėra recepto, ką skaityti. Užkabinti gali bet kas. O šiaip visada maniau, jog skaitantis žmogus yra geresnis už neskaitantį. Knygų kokybės vertinti negalime, nes kiekviena jų gali tave paliesti, perversti tavo pasaulį. Taip pat geriau skaityti knygą, nei žiūrėti filmą. Skaitydamas turi galimybę fantazuoti, kurti savo viziją. Tai kūrybinis procesas. Filmas - produktas, kurį pateikia režisierius, aktorius. Pabandykite pažiūrėti filmą, nematydami ekrano - kurkite savo filmą. Tai įdomu, bet galbūt nėra labai patogu. Mūsų visuomenėje vyrauja vartotojiška filosofija - man tai nėra priimtina. Ar tik vartoti yra gyvenimo tikslas? Turėti kritinį mąstymą ir atmetimo reakciją yra būtina, o materialus vartojimas dažnai turi tam tikrą priklausomybės formą - mes vartojame daugiau, geresnės kokybės. Ir bandome sau įteigti, kad esame laimingesni. Abejoju, ar valgydami brangesnį produktą esame laimingi.
- O muzika?
- Mano galva septintasis dešimtmetis - aukso amžius visomis prasmėmis. Meno prasme - atsirado begalė naujų meno išraiškos formų. Tai buvo savotiškas stabų griovimo amžius - nuo Paryžiaus studentų barikadų 1967 metais iki pirmojo „Led Zeppelin" albumo. Visa tai buvo gaivališka, tikra. Daug romantizo, idealizmo, plius kūrybinės laisvės priėmimas. Jei negali kurti - toleruoji kuriančiuosius. Nesuprantu pastaruoju metu vyraujančios tendencijos - kito kūrybos nesupratimo. Normų laužymas, manau, visada yra gerai, o vyraujantys mąstymo, gyvensenos, vertybinės sistemos stereotipai labai greitai apauga pelėsiais ir pradeda ėsti žmogaus kūrybiškumo, laisvės esmę. Jie tampa įprasti, normalūs, patogūs. Padedami į tam tikrą stalčiuką.
- Kokios muzikos turėtų klausyti jaunas, besiformuojantis žmogus?
- Recepto nėra. Vienintelis kriterijus - šiurpuliukų ar skruzdžių bėgiojimas tavo kūnu. Nesvarbu, kokia muzika. Svarbiausia, kad ji tave jaudintų. Jei tai nevyksta - muzika tampa tiesiog fonu. Mūsų kartai muzika - tam tikrų svajonių realizavimo forma. Tai kažkas tokio, ko negalėjai pačiupinėti, paliesti. Tu negalėjai nueiti į koncertą, negalėjai išgirsti gyvai. Galėjai tikėti mistine roko muzikos legenda. Prisiminkime tų laikų šūkį: „Gyvenk greitai - mirk jaunas." Visi tuo tikėjo ir gyveno. Tas noras priimti viską atvirai, tiesiai ir perleisti per save buvo receptas, kuris privertė į muziką žvelgti kitaip. Ne kaip į foną, bet į tam tikrą dvasinę substanciją, kuri sukuria galimybę realizuoti save nekuriant.
- Kaip manote, kokia XXI amžiaus muzika?
- Dabar muzikos labai daug. Įdomios, kūrybingos. Tačiau kartu yra muzikos, kuri skiriama patenkinti vartotojiškus poreikius. Kūrybiška muzika visada yra mažumos muzika. Kiekvienam žmogui reikalinga skirtinga muzika - vienam tai atsipalaidavimas, kitam - fonas, kuris negadina nuotaikos, trečiam - tam tikra dvasinė vertybė, kuri priverčia į save ir į aplinką pažvelgti kitu kampu.
- Ar manote, kad dabartiniam paaugliui reikėtų pasiklausyti jūsų laikų muzikos?
- Aš įsėdu į mašiną ir mano šešerių metų vaikai prašo paleisti „The Beatles" kompaktinį diską. Be abejo, tai mane labai džiugina. Manau, jie supranta tai, kas yra tikra. Tai yra dalykai, kurie nepraeina. Žmonės, technologijos keičiasi, tačiau dvasia išlieka. Tai žanras, kuriam nereikia vertėjo, ypatingo pasiruošimo. Tam tereikia atverti savo širdį.
- Iš kur semiatės kasdienės tolerancijos, šypsenos? Galbūt ryte atsikėlęs sau pažadate: „Šiandien būsiu geras, šiandien daug šypsosiuosi"?
- Ne, atsikėlęs ryte aš galvoju: „O Dieve, kaip būtų puiku pamiegoti dar 10 minučių" (juokiasi). Kreipdamasis į kitą žmogų, bendraudamas su juo nori, kad taip pat bendrautų ir su tavimi, ir visada manau, jog bet kuris žmogus savyje turi pozityvumo, kuriuo gali pasidalyti. Kasryt sveikindamasis su valytoja „labas rytas" sulauki atsakymo ir tai jau gerai. Vyksta pozityvumo mainai. Jei žmogus ir neatsako - penktą dieną iš eilės vis tiek atsakys. Reikia nebijoti atiduoti dalies savo energijos, nes ji vis tiek grįš. Nebūtinai iš to paties asmens.
- Koks Jūsų gyvenimo šūkis?
- Aš noriu būti laisvas. Stengiuosi daryti viską, kad toks būčiau. Jei mane varžo - jaučiu diskomfortą. Man nepriimtina, jei mane bando įstatyti į tam tikras formas. Paklusnumo geno savyje neturiu. Aš dievinu jaunus žmones, kurie maištauja prieš standartus, prieš neaišku kieno suformuotas nuostatas. Kiekviena karta turi ateiti su savo revoliucijomis, žinoma, dvasine, teorine prasme. Kiekvienas žmogus turi atrasti unikalią terpę, kurioje niekas negalėtų jo varžyti - tai ir būtų jo laimės išraiška.
- O jei žmogaus laisvumas varžo kito žmogaus laisvę?
- Tai terorizmas, ne laisvė. Arba nepagarba kitam žmogui. Tai auklėjimo problemos. Laisvė nėra „darau, ką noriu". Iš pradžių reikia suvokti atsakomybę už savo veiksmus. Turi toleruoti kitų žmonių kūrybiškumo, asmeniškumo, dvasingumo ribas. Kitu atveju - tai dvasinis terorizmas. Galios ideologija pas mus labai gaji. Baudžiavos principai galioja iki dabar.
- Žmones galima suskirstyti į baudžiauninkus ir senjorus?
- Ne, manau, kad yra žmonės, kurie nori būti valdomi, ir žmonės, kurie nebūtinai nori valdyti, bet ir nenori būti valdomi. Jei nori valdyti kitus, turi suvokti galios ir atsakomybės ribas. Pas mus, deja, jų nėra. Valdžios troškimas - amžinas žmogaus jausmas.
- Alytuje gyvenate ilgą laiką. Kokių pasikeitimų matote?
- Alytuje gyvenu nuo 1967 metų. Nebeliko miesto dvasios, tos inteligentijos dvasios, taip pat ir savigarbos dvasios. Visi vienas kitą pažinojo, sveikinosi. Tai buvo normali gyvenančio miesto atmosfera. Dabar tos savasties nėra - nei miestelėnai, nei valdininkai nežino, kas tai yra Alytus. Na, kas tai yra? Kas per sąvoka? Kaip jis kvepia? Kur jį galima padėti? Su kuo asocijuojasi? Kokių emocijų kelia? Iš esmės miesto kultūros nebuvimas yra akivaizdus. Alytus dabar - kaimo žmonių miestas. Savaitgaliais jis miręs.
- Ka daryti, kad prisikeltų?
- Kvėpuoti laisvai ir tikėti savo miestu. Jeigu žmonėms nereikia miesto gyvenimo, kultūros, jie išsibėgioja, tuomet negali priversti pažvelgti į jį. Ar tai nedaro meškos paslaugos? Jauni žmonės anksčiau ar vėliau patikės savo miestu, įgavę drąsos sugrįš veikti čia. Miestui reikia tam tikrų iššūkių, provokacijų, ką daro senosios kartos menininkai bandydami sužadinti bendrą visuomeninę mintį. Į miestą galima žvelgti kaip į gyvenamąją, geografinę vietą vartotojiška prasme - atvažiavome, gavome darbo, padirbome ir išvažiuojame į savo kaimą, o sekmadienį vėl grįžtame prisikrovę konservų: pomidorų, agurkų, kopūstų. Tai primena sovietinį bendravimą, laikinumo jausmą. Man miestas nėra laikinas reiškinys.
- Kas Jums yra Alytus?
- Miestas, deja, man yra tik senoji jo dalis, teatleidžia man gyventojai iš Vidzgirio, Dainavos ar Putinų mikrorajonų. Man tai yra kita visata. Miesto dvasia - miesto centras, senoji kurortinė. Tai visų pirma jautrus, jaukus, subtilus jausmas, kuris tvyrojo tame mieste su parko rožių kvapu, pušų šiurenimo simfonija, kurią girdi eidamas parku. Ir su žmonėmis, kuriuos sutinki ir nebijai jiems pasakyti „labas".
- Kokių matote miesto visuomeninio gyvenimo perspektyvų?
- Viskas priklauso nuo mūsų pačių, o ne nuo mero, valdžios ar atskirų politikų. Jei žmogus nori šeštadienį į centrą ateiti kavos - jis ateis, net jei ir neturės tam labai daug lėšų. Ten gali sutikti penkis, šešis, septynis, o paskui dešimt, penkiolika, dvidešimt žmonių - tai ir yra bendrumo jausmas. Ar daug tokių žmonių? Bent jau aš jų sutinku.
Teksto autorius – Lukrecijus Tubys – dalyvavo Nacionalinės moksleivių akademijos organizuotame moksleivių interviu konkurse „Žmogaus kodas“.
