Nepriklausoma, demokratiška… Laisva. Jau daugiau kaip 20 metų Lietuva yra pripažinta nepriklausoma valstybe. Dauguma šių dienų jaunuolių sunkiai įsivaizduoja, jog dar 1991 metais Lietuvoje važinėjo tankai, o lietuviai kovojo už savo tautos laisvę. Laisvė žodžiui, laisvė mintims, laisvė asmenybei – atrodo, jog taip buvo visuomet…
1991 metai, sausio pradžia. Studentams sesijų laikotarpis, dauguma išvažiavę namo iš Vilniaus. Nuo sausio 11 dienos prie Aukščiausiosios Tarybos budėjo žmonių minios. O jaunimui patiko šis sambūris: jie ėjo pasišokti, padainuoti ir pagroti, pavalgyti. Dauguma nesuprato situacijos grėsmingumo, nesitikėjo, jog gali būti panaudota kariuomenė, kad bus šaudoma į žmones. Kad žmonės žus. Sovietų Sąjungos žiaurumas daugumai lietuvių tapo įžvelgiamas tik po 1991 metų Sausio 13-osios įvykių.
Tomis dienomis, kaip ir lemtingąją 13-osios naktį, mokėjome bendrauti su visais: senais, jaunais, išgėrusiais ar ne
„Žmonių, su savomis Sausio 13-osios istorijomis, yra tūkstančiai.“ Marijampolietė Reda Kriaučiūnienė, viena iš sausio įvykių liudininkių, tuo metu studijavusi istoriją Vilniaus pedagoginiame universitete, apie savo patirtį 1991-aisiais viešai pasakoja pirmąkart. Moteris sako, jog iki Sausio 13-osios nakties gyvenimas buvo tarsi vieni šokiai, estrada ar dalijamas maistas. „Per naktį su draugais apie penkis kartus eidavome pasišokti, tai buvo mums tarytum atrakcija, įdomybės.“ O dalijamas maistas jaunimui buvo itin gardus. „Eidavome dykai pavalgyti pieniškų dešrų, tačiau suvalgę vieną porciją antros imti nedrįsdavome – užtekdavo, nors ir būdavome alkani“. Maistą į sambūrio vietą žmonės gabeno gausiai, dideliais katilais veždavo arbatos. Tarsi būtų galėję atiduoti viską, kad pajustų nepriklausomos Lietuvos kvapą garuojančiuose puoduose. „Atrodė, kad mama man tas dešras į lėkštę deda, nes moterys, dalijusios maistą, buvo labai draugiškos, malonios“, – sako R.Kriaučiūnienė. „Tomis dienomis, kaip ir lemtingąją 13-osios naktį, mokėjome bendrauti su visais: senais, jaunais, išgėrusiais ar ne. Nežinau iš kur, bet mokėjome.“
„Jaunimas mąstė beveik kaip vienas.“ 1991 metai galėtų būti jaunimui vienybės ir santarvės pavyzdys. Sakoma, kad tais ir ankstesniais metais, kuomet buvo Lietuvos nepriklausomybės siekimo įkarštis, Lietuvos jaunuoliai tarsi tapo dvasios broliais ir seserimis: pamiršo vaidus, patyčias, stojo vienon pusėn (turbūt „banglai ir „skustagalviai“ leisdavo laiką bendrose kompanijose), karštai kovojo už savo tautos išsaugojimą. „Mes, būdami studentai, kai kas mūsų rusiškai pasiteiraudavo ko nors, demonstratyviai nusisukdavome ir neatsakydavome“, – Reda Kriaučiūnienė teigia, jog iš pradžių nežinojusi, jog taip reikia elgtis, kadangi buvo kilusi iš mažo miestelio Liudvinavo, tad viskas aplink jai atrodė tinkama ir gražu; vėliau merginai situaciją paaiškino draugė. Sakoma, jog tokių demonstratyvių gestų mada į Lietuvą atkeliavusi iš Prancūzijos, kuomet per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijai be kovos buvo atiduotas Paryžius, o paprasti paryžiečiai dėl šios priežasties, pamatę vokietį, demonstratyviai užsisukdavo arba užsidengdavo veidą laikraščiu.
Tai, ar tu priešinaisi svetimos kalbos dominavimui, ar prisitaikei prie to gyvendamas pasroviui, buvo kiekvieno pasirinkimas
Būtų neįtikėtina, jeigu 2013 metais važiuojant autobusu jaunuolis demonstratyviai nusisuktų nuo žmogaus, kuris jį užkalbintų angliškai, ar rusiškai. Tai, ar tu priešinaisi svetimos kalbos dominavimui, ar prisitaikei prie to gyvendamas pasroviui, buvo kiekvieno pasirinkimas, tačiau, jeigu sugebėjai pasipriešinti, tave aplinkiniai lietuviai, ypač jaunimo tarpe, laikė didžiu žmogumi, su tvirta dvasia bei stipriu tautiškumo svarbos suvokimu. Galbūt patriotiškumas tų dienų jaunimui buvo įaugęs į kraują? Žinoma, nemažai daliai žmonių buvo „išplautos smegenys“ sovietinėmis idėjomis, jiems įnirtingai bruko galvon rusų kalbą išstumiant lietuviškąją iš vartojimo sąrašo… Bet, kaip bebūtų, visų žmonių šios idėjos nepaveikė.
Tvirtybė ir drąsa iki pat pabaigos. Rimantas Juknevičius, viena iš didvyriškųjų Sausio 13-osios asmenybių, paaukojusių gyvybę už Lietuvą, 1991 metais taip pat buvo studentas. Januolis, kilęs iš Marijampolės miesto, žuvo nesulaukęs 25-erių metų. Maždaug mėnesį prieš lemtingąją naktį, R.Juknevičius su draugais buvo atvykęs į Vilnių prie Seimo rūmų. Jau minėtosios R.Kriaučiūnienės draugė pažinojo Rimantą, tad pasikvietė jį su draugais pasibūti bendroje kompanijoje. „Rimanto žinojau tik vardą. Vaikinas tąkart grojo gitara ir dainavo patriotines dainas apie Lietuvą,“ – sako R.Kriaučiūnienė. Jai atminty užsiliko tai, jog vaikinai tada labai drąsiai dainavo tokias dainas visai nesigėdydami. „Kompanija, nors ir alumi užsigeria, bet apie Lietuvą vis vien dainuoja.“
Redos Kriaučiūnienės teigimu, taip ryškiai matėsi R.Juknevičiaus drąsa, kad net gerai nepažinodamas jo galėjai tai pajusti. Po šio susitikimo, kitos dienos rytą, Rimantas su draugais išvyko į Kauną. Daugiau šio vaikino Reda nesutiko. „Po Sausio 13-osios įvykių su merginomis vartėme žuvusiųjų nuotraukas, net „žagtelėjome“ išvydę pažįstamą vaikino veidą. Tik tuomet sužinojau, jog Rimantas Juknevičius buvo marijampolietis, gyvenęs visai netoli.“ Drąsiu ir tvirto charakterio vaikinu Rimantą laikė ir jo draugai. Galbūt šios savybės lėmė tai, jog naktį prie Televizijos bokšto vaikinas buvo pašautas pasaline kulka. Žmonės tą naktį susikibo rankomis, rėkė vienas kitam nepasileisti, kad ir kas benutiktų. Tankams pradėjus artėti link žmonių, vieni pasimetė ir paleido sukabintas rankas. „Aš tvirtai tikiu, kad R.Juknevičius nebėgo nuo pavojaus, neatsitraukė, dėl to jį pašovė“, – sako R. Kriaučiūnienė.
Aš tvirtai tikiu, kad R.Juknevičius nebėgo nuo pavojaus, neatsitraukė, dėl to jį pašovė
„Manau, jog Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto stovėjau pačioje saugiausioje vietoje.“ Reda Kriaučiūnienė pasakoja, jog tą naktį žmones natūraliai įtraukė ypatinga atmosfera. Jie susikibo rankomis, stovėjo ir laukė. Bet sulaukė to, ko visiškai nesitikėjo. Atvažiavo tankai, jų galingos šviesos švietė į žmones, tačiau kurį laiką nešaudė į minią. Žmonės išgyveno baimę, kurią sukėlė nežinomybės jausmas, tačiau ir toliau stovėjo susikibę rankomis. Skeptiško požiūrio žmonės pasakytų, jog sąjūdžio dalyviai buvo šoko būsenoje, nežinojo, ką daryti, dėl to neatsitraukė. Tačiau, jeigu pasvarstytume tai iš kitos pusės, lietuviai jau buvo spėję įprasti prie tankų ir galbūt būtent dėl to nemanė, jog jie sukels didesnį pavojų. Netikėtumo pradžia buvo tuomet, kai tankai pradėjo šaudyti tuščiais šoviniais. Sprogo arčiau stovėjusiųjų ausų būgneliai. „Fašistai! Fašistai!”, – sutartinai rėkė minia. Reda Kriaučiūnienė minioje stovėjo su draugu. Netikėtai minia merginą nubloškė ant žemės.
„Bandžiau atkelti galvą, pamačiau prie savęs stovintį kariškį. Batai, automatas, artėjantis vikšras – tiek tegalėjau pamatyti.“ Draugas, buvęs kartu su Reda, sugriebė jos ranką ir taip stipriai patraukė, kad mergina net atsistojo. Ji stebėjosi, kaip draugas, kurį visuomet laikė tiesiog smulkučiu vaikinuku, ją išgelbėjo. Abu draugai pradėjo bėgti link tvoros, tvėrusios Televizijos bokštą. „Prie tvoros pamatėme sukniubusius žmones, tačiau tuo metu dar nekilo mintis, jog kažkas galėjo žūti. Tik vėliau pamatėme greitosios pagalbos mašinas ir supratome situacijos rimtumą.“ Neilgai trukus, Reda sutiko ten savo dabartinį vyrą (tą naktį jis buvo kitoje įvykių vietoje). „Jo akyse atsispindėjo kažkas siaubingo, atrodo, lyg jis tąkart pamatė dar daugiau nei aš.“
Bandžiau atkelti galvą, pamačiau prie savęs stovintį kariškį. Batai, automatas, artėjantis vikšras – tiek tegalėjau pamatyti
Studentai stovėjo prie bokšto ir girdėjo Vilniaus Universiteto dėstytojo J.Jarmalavičiaus sakomus per garsiakalbį žodžius, raginančius žmones skirstytis, jis tikino, jog valdžia yra gerose rankose ir kad nenorima pralieti žmonių kraujo, tad bus geriausia grįžti namo pas savo šeimas. Po šių žodžių kilo didelis sąmyšis, buvo pats įvykių įkarštis: tą naktį žuvo 13 žmonių, dar viena mergina mirė ligoninėje, keli šimtai sužeisti. Dar valandą pabuvusi įvykių sūkuryje, fiziškai sveika R.Kriaučiūnienė grįžo namo. „Šie įvykiai suvedė mane ir mano dabartinį vyrą, kaip šeimą. Ir neblogą šeimą. Tarsi susitikom tada visam gyvenimui ir neišsiskyrėm…“ 1991 metai tūkstančius žmonių ne tik suartino, bet ir išraižė jų atmintyje neišdildomas žymes. Dažniausiai tik „pažvelgęs mirčiai į akis“ gali suprasti, kaip stipriai tu nori gyventi – R.Kriaučiūnienė tik spėlioja, kodėl jai nukritus ant žemės kareivis nešovė, ir dėkoja likimui. O ar įmanoma pamiršti tokius atsiminimus? „Jausmai gyveno ir gyvens“, – tiek tepasako moteris.
Praeitis, dabartis, ateitis. Reda Kriaučiūnienė pasakoja: „Mes, eilinis jaunimas, nurodymų priešintis sovietams iš niekur negavome. Be to, nepavadinčiau viso to kova. Tai buvo tam tikra žmogaus jausmų ir Tėvynės ryšio išraiška – būtent jausmai mums liepė elgtis taip, o ne kitaip.“ 2013 metai. Aš, gimusi nepriklausomoje Lietuvoje, vis žiūriu vaizdinę medžiagą apie 1991 metų Sausio 13-ąją, o mano galvoje kirba klausimas: „Ar gintų lietuviai savo šalį, jeigu staiga to prireiktų?“ Atsirado tokių žmonių, kurie nedvejodami man į šį klausimą atsakė teigiamai: „Be abejo ginčiau Tėvynę, kadangi tokia lietuvio pareiga.“ Tačiau gavau ir nemažai neigiamų atsakymų: „Lietuvą apgins NATO, o jeigu ne NATO, tai atsiras kam ginti ir be manęs“, „Kilus pavojui skubėčiau svetimon šalin“ ir t.t. Nejaugi patriotiškumas tikrai nyksta ir garsieji Jurgio Zauerveino žodžiai: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“, – bus pamiršti? Knygoje „Lietuva. 1991.01.13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai“ rašoma: „1989-jų metų rugpjūčio 23-osios Baltijos kelias parodė: MES ESAME! 1990-jų metų kovo 11-oji paskelbė: LIETUVOS VALSTYBĖ YRA! 1991-jų metų sausio 13-oji patvirtino: MES BŪSIME!“ Taigi, mes – jaunieji Lietuvos žmonės – šiandien turėtume siekti sukurti tokią Lietuvą, kuriai negrėstų valstybingumo praradimas, tokią, kurioje mes norėtume gyventi, nes užtikrintume saugumą ir jaukumą ne tik mums, bet ir ateities kartoms… Tokią Lietuvą, kuriai savo jausmus reikštume Justino Marcinkevičiaus eilėraščio žodžiais:
„Kad galėtum gyventi –
reikia tavęs.
Dar daugiau tavęs reikia,
kad numirti galėtum.
Kad nesumažėtų tiesa,
jog esi.”
Straipsnio autorė – Sigita Guogaitė iš Marijampolės
Kviečiame Ikrauk.lt skaitytojus pasidalinti pasakojimais, mintimis, prisiminimais apie Sausio 13-ąją. Rašykite, dalinkitės nuotraukomis ir vaizdo medžiaga čiaarba siųskite ikrauk@15min.lt
