Dar viena istorija, kurioje viskas aišku, bet ar suprantama?.. Dar visai neseniai Valakampiuose gyvenanti ponia Giedrė kaip ir kiekvieną dieną vedžiojo šunį. Eidama mišku pamatė, kaip pravažiuojantis automobilis pristabdė, atidarė dureles ir švystelėjo kažką į krūmus. Visa tai mačiusi Giedrė dar pyktelėjo, pamanė, kad eilinį kartą kažkas po „baliuko” patingėjo ieškoti šiukšlėms tinkamos vietos ir tokiu būdu „išsivalė”.
Viskas būtų tuo ir pasibaigę, bet kitą rytą Giedrė, eidama pro tą pačią vietą, išgirdo gailų pagalbos šauksmą – tylų katinėlio kniaukimą. Iš krūmų išlindo pilka galvutė su dviem, iš baimės didelėm akim. Katinukas verkė ir su rūpesčiu akyse žvalgėsi į kelią. Nedrįso net judėti iš tos vietos, kur buvo paliktas. Juk jeigu šeimininkai apsigalvos ir supras, kad savo draugų išduoti nevalia, jie turi žinoti, kur jo ieškoti... Jie turi pamatyti, koks jis kantrus ir ištikimas, kad nebėga ieškoti savo namų, o laukia šeimininkų, nes jo namai ten, kur jo mylimi žmonės. Bet niekas nepasirodė. Jie nepersigalvojo nei tą, nei kitą dieną.
Nors iš pradžių išmestasis į Giedrę žiūrėjo nepatikliai, vėliau pasidavė. Katinukui, kuris buvo pripratęs prie namų, žmonių ir rankų, troško šilumos ir priežiūros. Giedrė pavadino jį Piškiu ir pradėjo maitinti. Net nunešė į teritoriją, kurioje, manė, bus jam saugiau. Ten viena moterėlė maitino lauko katinus, tačiau jaukų ir naminį Piškutį kiti katinai piktai gynė iš savo valdų ir nesiruošė dalintis gaunamu grobiu. Piškis ir neprieštaravo: kas ne jo tai ne jo, todėl susirado vietą aukštoje žolėje, kur nemato piktos akys, ir leido ten savo dieneles. Liūdnas ir susimąstęs, Piškutis būdavo ten, kur jį nunešdavo. Nesitraukdavo galbūt dėl to, kad bijojo nepažįstamų vietų, o gal pripratęs prie žmonių, tiesiog jautėsi priklausomas nuo jų ir turįs tupėti ten, kur padėtas.
Galiausiai tapo aišku, kad Piškis visgi nėra kiškis, ir gamtos prieglobstis jam ne toks draugiškas kaip norėtųsi. Piškis be galo nuolankus, dar visai jaunas (maždaug 1 metų) paklusnus katinėlis, todėl lauke jo tyko daug pavojų: pikti žmonės, kiti katinai, blogai nusiteikę šunys, automobiliai, „Grindos” sanitarinė tarnyba... Giedrė kreipėsi į „SOS gyvūnus”, ir nors „Gyvūnų pievelė” kaip visada perpildyta, Piškučiui atsirado laikinas prieglobstis pas savanorius Godą ir Edgarą.
Gražuolis Piškis dabar gyvena trijų katinų kompanijoje ir intensyviai ieško namų, kuriuos galėtų pavadinti savais. Šis jaunas, pilko rainumo katinėlis puikiai sutaria su kitais katinais, yra ramus, bet tikras smalsuolis. Mėgsta žiūrėti kaip ruošiamas maistas, kartu tikrina šaldytuvo turinį, moka gražiai padainuoti pamatęs vištienos sultinuką, o šukuojamas norėtų būti visą dieną. Atsiliepia į vardą, bet tik tada jei šauki ne per dažnai ir ne be reikalo. Piškis nori draugauti, glaustytis, gulėti ant kelių ir murkti į ausį. Jis tikras draugas ir nepaisydamas išdavystės jis tiki, kad būna ir gerų šeimininkų, kurie su savo augintiniais nori nugyventi jų visą gražų gyvenimėlį.
Jei esi būtent toks šeimininkas ir vis dar ieškai nuostabaus murkiančio ramaus draugo, Piškutis laukia! Dėl jo galite skambinti globėjui Edgarui 8 671 90721 (Vilnius)!
