Pernai priimtas Švietimo įstatymas, kuris galimai diskriminuoja tautinių mažumų Lietuvos gyventojus, atrodo, dar ilgai sės nerimą ir skatins pasipriešinimą. 2011 metais įvykę du masiniai mitingai, kurias buvo siekta apginti tautinių mažumų mokyklas ir iškovoti teisę moksleiviams mokytis gimtąja kalba, deja, nedavė norimų rezultatų. Šiemet tautinių mažumų atstovai toliau sieks ginti savo išsikeltas mokymo ir ugdymo vertybes. Kovo 17 dieną numatytos eitynės nuo Seimo iki Vyriausybės bei mitingas „tautinių mažumų mokykloms apginti“.
Jau kone ištisus metus, kai pernai kovo pabaigoje buvo priimtas naujasis Švietimo įstatymas, tautinių mažumų mokyklų mokiniai, jų tėvai bei mokytojai išgyvena nerimą ir nežinią. Kur nuves pastarieji pokyčiai mokyklose? Kokią įtaką jie turės tautinių mažumų moksleivių išsilavinimo kokybei ir tolesnėms perspektyvoms jau po mokyklos baigimo? Vedini šių abejonių tautinių mažumų Lietuvos gyventojai jau kurį laiką siekia užmegzti dialogą su tam tikrais valdžios atstovais, tartis, derėtis, ieškoti kompromiso, tačiau visos šios pastangos nepadeda pasiekti galutinio, abi puses tenkinančio sprendimo.
Taigi, kaip matome, laikas eina, o situacija iš esmės išlieka ta pati. Ką tokiu atveju daryti? Jei problema nesikeičia – tiesiog pakeisti požiūrį į ją. O tada, tikėtina, atsiras ir tolesni postūmiai bei sprendimai. Kitaip sakant, reikia vertinti susiklosčiusią situaciją kitu kampu.
Naujasis Švietimo įstatymas pagal susidariusį visuomenės požiūrį vertinamas kaip tautinių mažumų gyventojų ir lietuvių santykių problema arba tiesiog jų aiškinimosi būdas. Jei ir toliau bus laikomasi tokios nuostatos, akivaizdu, kad įtampa tik didės, o situacija taps kritiška. Be to, atrodo, neteisinga moksleivius laikyti savotiškais politikavimo įrankiais. Todėl naująjį Švietimo įstatymą reikia laikyti ne tautų ar šalių, o visų pirma jaunų žmonių problema. Kai svarbiausiu šioje situacijoje bus laikomas moksleivis, jaunuolis, nerimaujantis dėl savo ateities, tik tada bus suprasta tikroji problemos esmė.
Naujosios Švietimo įstatymo nuostatos išties baugina moksleivius. Jauni žmonės, išgyvenantys savęs ieškojimo etapą gali pajusti vidinę sumaištį. Tokioje situacijoje, kai mokiniai mokymo procese turės vartoti ne savo gimtąją kalbą, gali užminti jiems sudėtingus klausimus : kaip išsaugoti savo tapatybę, identitetą ir asmenybės laisvę, kai ribojamas prigiminės, įprastos kalbos vartojimas?
Gaila, tačiau šiuo metu susiklosčiusi situacija, kuomet tautinių mažumų mokyklų abiturientai privalės laikyti lietuvių, o ne savo gimtosios kalbos egzaminą, kelia baimę dėl ateities ir tolesnių studijų galimybių. Tautinių mažumų moksleiviai, palyginti su lietuviais, turi kur kas prastesnes sąlygas ir mažiau laiko tinkamai pasirengti lietuvių kalbos egzaminui. Todėl abitūros egzamino rezultatai ir konkurencinė kova dėl vietos aukštosiose mokyklose tarp lietuvių ir tautinių mažumų gyventojų bus nelygiavertė. Todėl ir laikas mokykloje, o ypač abitūros egzaminai, kurie turėtų tapti šviesia pradžia, naujo gyvenimo pažadu ir viltimi, tampa inkaru, gramzdinančiu jaunų žmonių svajones.
Dėl naujojo Švietimo įstatymo mokymosi procesas mokykloje, egzaminų laikymas Lietuvos jaunimu neturėtų tapti baimę ir nežinomybę keliančia užduotimi. Atvirkščiai – mokymasis turėtų kelti malonius jausmus, skatinti pažinimą, norą suprasti pasaulį, pasisemti žinių. Gimtoji kalba taip pat nuolat tarpininkauja šiame procese: padeda suprasti pasaulį, bendrauti, dalintis idėjomis, patyrimu. Mokiniui nereikia primesti svetimos kalbos. Nes jei išnyks meilė kalba – neliks meilės jau niekam kitam.
Ir, pagaliau, nepamirškime, kad kalba – prigimtinė duotybė, kurią kiekvienas gavo su savo atėjimu į pasaulį. Be to, derėtų žinoti ir tai, kad kiekviena tauta pati sukūrė savo kalbą. Vadinasi, nė viena kita tauta neturi jokios teisės į kitos tautos kalbą. Todėl nieko keisto, kad jaunimas šioje situacijoje reikalauja laisvės, galimybių ir teisingumo.
Taigi, akivaizdu, kad dėl naujojo Švietimo įstatymo labiausia nukentės moksleiviai. Ir išties keista, kad daugelis lieka tam abejingi. Atrodytų, jauniems žmonėms ir taip jau Lietuvoje nelengva: didelė nedarbo problema, miglotos ateities perspektyvos. Be to, kasmet iš Lietuvos išvyksta daugybė vos mokyklas baigusių abiturientų, studentų. Kas žino, kurie iš jų seka paskui savo svajones, o kurie tiesiog bėga nuo skurdo, gelbėjasi iš nevilties ir nusivylimo rato. Pažvelgę į emigrantus, pastebime, kad išsižadėti to, kas prigimta (tėvynės, gimtosios kalbos), dažniausiai verčia nepalankios aplinkybės : nedarbas, skurdas ar kita negatyvi patirtis savo šalyje. O kodėl štai tautinių mažumų jaunimas savo prigimtinės kalbos turi atsisakyti dėl įstatymo?
Gintarė Pugačiauskaitė
