Milžiniškos automobilių spūstys, sausakimšas, dažnai vėluojantis autobusas... Tokia lietuvio kasdienybė. Tad, nenuostabu, kad net ir atšalus orams, daugelis iš mūsų neslepia dviračių rūsiuose, o sėkmingai jais važinėja iki pat pirmojo sniego. Net kai kurie puikiai Lietuvos žmonėms žinomi veidai pirmieji parodė pavyzdį ir sėdo ant oranžinio ristūno, bet šiandien ne apie tai. Pasvarstykime, ar dviratininkams išties sudarytos visos sąlygos jaustis lygiaverčiais eismo dalyviais?
Kalbėdami apie dviračių kultūrą, norom nenorom atsisukam į Vakarus. Tokiose šalyse kaip Olandija ar Vokietija jau seniai atsiradusi dviračių kultūra. Deja, pas mus ji tik vystosi ir, reikia pripažinti, stringa. Viena didžiausių problemų dviračių takų nebuvimas. Tiesa, didieji miestai stengiasi šią problemą spręsti, o ar sėkmingai štai čia jau klausimas. Vilnietė dviratininkė Simona teigia, kad miesto centre dviračių takų infrastruktūra pakankamai gera, tačiau kalbant apie atokesnius rajonus ši bėda vis dar opi. „Gali važiuoti šaligatviu, bet tada teks klausytis nepatenkintų pėsčiųjų replikų, gali važiuot gatve, tačiau tada automobilių vairuotojai žiūri kaip į nepageidaujamą judantį objektą.“ – teigia mūsų pašnekovė.
O štai vilnietis Benas, gyventis pačioje Vilniaus širdyje teigė, kad dviračių takai jam neatrodo tokia didelė problema, kaip dviračių stovų nebuvimas. Kur pasistatyti dviratį prie prekybos centrų nėra dilema, tačiau kalbai pasisukus apie institucines įstaigas, viešąsias įstaigas, pašnekovo veidas susiraukia. Anot jo, vienetai tokių įstaigų, kurioms aktualus dviratininkų patogumas, todėl lieka tik dvi išeitys: pėdinti pėsčiomis arba prirakinti dviratį prie artimiausio medžio arba stulpo, tačiau kokia garantija, kad vėliau jį rasi ten, kur palikai.
Apskritai kalbant apie dviračių vagystes, tai problema, kuri kaip žiurkėnas įstrigęs bėgimo ratelyje neranda būdo iš jo ištrūkti. Statistiškai tik nedidelė dalis pavogtų dviračių yra grąžinama teisėtiems jų savininkams. Ar dviračių stovai išspręstų šią bėdą sunku atsakyti, nes ilgapirščių visada bus, o ir jų metodai vis tobulėja. Tačiau faktas, kad nukniaukti dviratį, kuris yra prirakintas prie gerai matomoje vietoje pastatyto dviračių stovo, yra gerokai sudėtingiau ir reikalauja didesnio meistriškumo nei pavogti tą, kuris prirakintas prie nuošalaus berželio.
Beje, kartais galima išgirsti nuomonę, kad dviračių stovai tai tik nereikalingai išmetami pinigai, nes daugelis jų po žiemos ir rudenio bus nebetinkami, surūdys ir praras savo prekinę išvaizdą. Šį pasenusį mitą griauna specialistai. Dabartiniams dviračių stovams aplinka beveik neturi poveikio, jie gaminami iš aukštos kokybės žaliavų, todėl ne vienerius metus gali stovėti nepakitę ir sėkmingai funkcionuoti.
Taigi, atrodo, kad kartais reikia tiek nedaug, kad ir mes galėtume pasigirti įsišaknijusia dviračių kultūra, tačiau apžvelgus dabartinę situaciją, akivaizdu, kad tobulėjimo procesas vyksta lėtai ir mūsų dviračiai dar kurį laiką vietos po saule neras.
Povilas Jokšas, UAB Joksita
