Kotryna Bilibaitė, www.jaunimogidas.lt
Kai kurių žmonių gyvenimai iš tiesų kur kas labiau primena meksikietiškas muilo operas nei realius gyvenimus. Nors paauglystėje panašaus pobūdžio filmų beveik nežiūrėjau, vis dėlto šiandien jaučiuosi kaip besifilmuojanti filme moterims, o ne gyvenanti realų gyvenimą. Kodėl? Todėl, kad negaliu būti su mylimuoju. O negaliu dėl to, kad esame pernelyg skirtingi. Pasakysite - išsigalvojimas?
Aš - pamišusi dėl kelionių, žygių, dviračių, sporto, žodžiu - dėl pažangaus, aktyvaus ir sveiko gyvenimo būdo, šiek tiek karjeristė.
Jis - sėslus, nepernelyg aktyvus vaikinas, neturintis mėgstamų veiklų, visapusiškai atsidavęs širdies draugei ir darbui, pagal savo amžių jau padaręs puikią karjerą.
Iš pirmo žvilgsnio - nieko suderinamo. Mus ilgą laiką vienijo vienintelis bendras dalykas - jausmai. Nepaisant to, kad šie santykiai turėjo tvirtą pagrindą - buvo paremti meile, atsakomybe, sugebėjimu dalintis ir rūpintis, negalėjau jaustis visapusiškai laiminga, nuolat kankino mintis: „O kodėl su mylimu žmogum negaliu leistis į mano gyvenimo stiliumi jau seniai tapusias spontaniškas keliones dviračiais, pėsčiomis ar automobiliu, kodėl negaliu bent kartą per mėnesį pašėlti vakarėlyje, skambant mėgstamai muzikai?"
Sakysime - o kodėl negali? Neleidžia? Ogi visai ne - atvirkščiai - nuolat skatino. Bet ar santykiai yra kuriantys, jei nuolat mėgstami dalykai daromi atskirai - po vieną arba su kitais žmonėmis? Tada nejučiomis pradedi galvoti - kodėl esi su tuo žmogumi, ar jausmai yra viskas?
Metams bėgant, vis dažniau pagaunu save galvojančią, kad santykiai - tai ne tik jausmas, tai - kur kas daugiau. Pirmiausia - bendras procesas. Nesvarbu, koks jis būtų: ar valgio gaminimas, ar indų plovimas, ar kambarių tvarkymas, ar audringas vakarėlis, ar tūkstančio kilometrų kelionė po Europą - svarbiausia, kad kartu.
Žinoma, nemanykite, kad siekiu susitapatinti su šalia esančiu. Tiesiog kalbu apie tai, kad neturint bendrų pomėgių, lieka tik nuobodi rutina - namai. Jei esi žmogus, kuriam reikia platesnių nišų saviraiškai, kartais nebeįmanoma suderinti meilės ir savirealizacijos.
Tada norom nenorom ateini prie ribos, kai turi pasirinkti. Baisiausia ne tai, kad turi rinktis, o tai, kad suvoki, jog pasirinkus tą, kuris myli ir kurį myli, vis tiek nebūsi visiškai laiminga, o pradėjus santykius su kitu - labiau panašiu į save - galbūt jausi, kad širdys plaka ritmu, nevedančiu į šeimą.
