Dabar populiaru
Publikuota: 2012 kovo 10d. 15:28

Nepriklausomybės dienos išvakarėse - patriotiškas Maironio jubiliejaus paminėjimas

Įkrauk reporterio nuotrauka /

Penktadienio vakarą Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje įvyko Maironio jubiliejui paminėti skirtas renginys „Ginkime kalbą, žemę, jos būdą“. Beveik Kovo 11- osios išvakarėse vykęs poeto pagerbimas dar kartą aktualizavo ne tik prieš 160 metų gimusio ir prieš 80 metų anapilin išėjusio poeto gyvenimo istoriją, tačiau ir veiklos reikšmę lietuvių tautinės savimonės skatinimui. Šio poeto vietą lietuvių kultūroje apžvelgė Maironio lietuvių litertūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.

Penktadienio vakarą Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje įvyko Maironio jubiliejui paminėti skirtas renginys „Ginkime kalbą, žemę, jos būdą“.  Beveik Kovo 11- osios išvakarėse vykęs poeto pagerbimas dar kartą aktualizavo ne tik prieš 160 metų gimusio ir prieš 80 metų anapilin išėjusio poeto gyvenimo istoriją, tačiau ir veiklos reikšmę lietuvių tautinės savimonės skatinimui. Šio poeto vietą lietuvių kultūroje apžvelgė Maironio lietuvių litertūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.

Tokiu laikotarpiu, kai didesnė lietuvių dalis verčiau rinktųsi ekonominę gerovę nei laisvę, svarbu atminti tautos didvyrius, nes, kaip pats Maironis sakė, šalies istorija be savo didvyrių yra nieko verta. Dar būdamas 25 metų, Kauno kunigų seminarijoje besimokęs Maironis parašė Lietuvos istoriją, kurią pavadino „Apsakymais apie Lieutvos praeigą“ ir pasirašė Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu. Ši istorija buvo parašyta 1886, o išleista 1891-aisiais Peterburge. Maironis parašė šį veikalą turėdamas tikslą „savo brolius supažindinti su jų praeiga ir parodyti lietuviams, jog jų istorija verta pažinimo.“

Ši Lietuvos istorija buvo populiari iki 1910 metų, kol pasirodė kitos istorijos, tačiau pats Maironis nebuvo linkęs nuvertinti savo darbo ir  įtraukė ją į savo raštus.

Iš raštų yra žinoma, jog Maironis buvo prastas kalbėtojas, neturėjęs oratorystės dovanos. Dėl to jam dažnai priekaištaudavo studentai, kurie tikėjosi  mažiau statiškų paskaitų. Kritikos poetas susilaukė ne tik už savo  konservatyvų ir senamadišką požiūrį, bet ir dėl kūrybos bruožų. Kartais buvo pašiepiamos jo, kaip romantiko deklaruojamos idėjos ir vizijos. Kalbėti auditorijai poetui nesisekė nei per pamokslus, nei per paskaitas ir vienintlė vieša  vieta, kurioje jis buvo gyvibingas ir užsimiršęs, net mistiškas, buvo kunigų seminarijoje skaitytų Lietuvos istorijos paskaitų metu. Prisiminimai mena: „Profesorius buvo mistiškai gerai nusiteikęs, jo gilios, svajingos akys paskęsdavo vizijose ir jis šiltai, net virpėdamas, kalba apie mylimą tėvynę. Tik negailestingas skambutis pažadindavo mus iš didingos praeities regėjimo.“

Sunku spėlioti, kokią nepriklausomą Lietuvą įsivaizdavo Maironis. Jis buvo romantikas, idealistas  ir jau 1920-ais metais, vasario 16 –ąją kalbėdamas Kauno valstybiniame dramos teatre trumpai pasisakė, kad vasario 16 –oji  yra siena tarp divejų pasaulių, kur vienoje pusėja yra išsvajota, numylėta Lietuva, kuri yra skaisti ir pilna idealų bei troškimų. Jos mylėtojai nieko netroško, „<...> tik viską jai aukavo. Ši Lietuva, po dviejų metų, yra skęstanti skausmuose, reikalaujanti užmokesčio ir šiltos vietelės, o  ir tėvynės kūnas su visokiomis ydomis.“

Iš Maironio gyvenimo istorijos būtų galima pasimokyti tikėjimo ir gerėjimosi savo valstybe, jo kūryboje atrasti savus didvyrius, kurie įkvėptų didžiuotis už galimybę vadintis lietuviais. Ko gero tai yra „maironiškai“ romantiška ir naivu, tačiau kaip pats poetas rašė „Graži tu, mano brangi tėvyne,/Šalis, kur miega kapuos didvyriai!/Ne veltui bočiai tave taip gynė,/Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!“

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt