Ar Jums neteko susidurti su tokiu atveju, kuomet sunkiai randi bendrą kalbą su žmogumi, kuris atrodo visai įdomus, šaunus? Gal tuomet iškildavo klausimas - kodėl? Nejaugi aš jau nebeturiu apie ką kalbėti? Jei susidūrėte - smagu - skaitykite toliau, jei ne - negaiškite laiko.
Dvi savaitės, praleistos universitete tarp pirmakursių. Visi stengiamės bent kartą persimesti vienas su kitu frazėmis, kurios buvo nevertos dėmesio. Šnekėjau bemaž su dvidešimčia žmonių, iš kurių sudariau bendras išvadas:
- žmogus visada šneka apie save - pomėgius, ką veikė vakar ar ketina veikti šį vakarą, žodžiu - visiškas monologas; - didžioji dauguma mūsų esame dideli veidmainiai, pavyzdžiui, kurso draugas permiegojo su kursioke antrą/trečią pažinties dieną. Kitą rytą - skandalas tarp kurso draugų, negirdint meilužiams. „Kaip taip galima elgtis?" ; „kokia ji kalė!" ir panašios frazės. Tik įžengia „nusikaltėliai" į auditoriją, prasideda „aš nieko nežinau, koks Tu šaunus žmogus". Ir visi taip. Nejau taip baisu pasakyti tiesą į akis, bent jau panelei, kuri negerbia savęs, kad ją apšnekinėja visi ir kad susimąstytų ką daranti?
Iš šių išvadų peršasi dar vienas klausimas - tai kaip tada susirasti draugą, kuris sakytų tai, ką tu turi girdėt, o ne tai, ką norėtum išgirst? Kuris būtų nuoširdus? Draugų paieškos po truputį artėja į pabaigą - nebežinau daugiau kokių dar klausimų paklausti. Atrodo, normalus žmogus esi, bendrauti visą gyvenimą mokėjai, tačiau dabar nesupranti kas vyksta. Galiu teigti - visus kursiokus daugmaž pažįstu, tačiau jie manęs - ne, nes nesu tokia persona, kuri "kiša savo trigrašį" ten, kur jo net nereikia. O gal visgi išklydau iš jaunimo stereotipo - lipti visiems per galvas ir būti dėmesio centre?
