Vaikystė – gražiausias gyvenimo laikotarpis. Ji kupina emocijų, ieškojimų ir atradimų, neužmirštamų minučių ir įspūdžių. Šiandienos pasaulyje pakito šeimos modelis, kitoks pasidarė požiūris į vaiką. Vienose šeimose jam skiriama labai daug dėmesio, o kitose – skriaudžiamas, negali reikšti savo nuomonės, turi tik pareigas ir privalo besąlygiškai paklusti. Deja, tėvų nepasirinksi. Nors visuomenė, Vyriausybė nėra akla vaikų problemoms, bet labiausiai įtakos asmenybei susiformuoti turi pati artimiausia aplinka – šeima. Jei neigiamos reakcijos į vaiką kartojasi, kyla antriniai jausmai, žlugdantys asmenybę: abejingumas, pyktis, neapykanta, agresija. Nemokėdamas įsisąmoninti tų savo būsenų ir jausmų, augantis žmogus vis labiau tampa jų vergu ir praranda galimybę rinktis bei elgtis taip, kaip diktuoja prigimtis, remtis savo meile ir išmintimi.
Vaikas perima reikšmingus kitų asmenų vaidmenis ir požiūrius, t.y. internalizuoja juos ir paverčia savais vaidmenimis ir požiūriais. Kaip teigia sociologas P. L. Berger, pirminė socializacija vyksta šeimos aplinkoje. Kai vaikas mato, kad kiti šeimos nariai nepritaria jo veiksmams, supranta, kad tai yra negerai, ir jis keičia savo elgesį. O jeigu vaikas yra tik tėvų įsakymų vykdytojas, paklusnusis?
Taigi, stebėjau vaizdelį troleibuse: sėdėjo tėtis, mama ir berniukas, gal kokių ketverių metų amžiaus. Vaikas kažką šmaikščiai tauškėjo, o tėčiui, matyt, tas visai nepatiko – jis trenkė per ausį. Berniukas susigūžė, rankutėmis užsidengė skaudamą vietą ir prisiglaudė prie mamos. Atrodė, kad pravirko. Stebėjau mamos reakciją: ji šypsodamasi glostė vaiko galvą, bet vis žemiau lenkė galvą, šypsena nyko. Pagaliau ji ėmė priekaištauti vyrui, kuris neatrodė, kad suprastų moters nuogąstavimus dėl auklėjimo. Ar valdo tik stiprieji? Bet ką ir kaip valdo? Silpnus ir nesugebančius apsiginti... Dažniausiai tai būna vaikai ir moterys. Vėl galima retoriškai klausti, ko toks tėvelis tikisi iš suaugusio savo vaiko, žinoma, kažkada, po daugelio metų? O juk lazda turi du galus – ims ir apsigręš...
Šiuolaikinėje visuomenėje, kai žmogaus buitį palengvino technologijos, į dvasinį pasaulį veržiasi tikra sumaištis. Jeigu anksčiau tradiciškai vaikai buvo auklėjami diržu, modernioje visuomenėje švietimas toleruoja pagarbą žmogui. Vaikas irgi asmenybė. Muštras gesina pagarbą ir net meilę. Vaikai judrūs, aktyvūs, greitai „sugeria“ visokią informaciją iš gatvės, televizijos, pakeleivių ir t.t. Gali jų žodyne atsirasti keiksmažodžių, vulgarių posakių, bet tam ir yra tėvai, kad jie kalbėtųsi, auklėtų. Ne diržas ir juo labiau ne kumštis auklėja – o meilė. Reikia kalbėtis su vaikais. Gal skaitytojai ir papriekaištaus, kad paistau nesąmones, kad esu pedagogė ir pan. Aš pati turiu tris vaikus, iš kurių du jau suaugę ir baigę aukštuosius mokslus. Drąsiai sakau, kad nė karto nesudaviau savo vaikams, taip pat ir tėtis.
Vaikų, kaip socialinės grupės, padėtis yra dvejopa: prigimtinė, reiškianti priklausomybę nuo tėvų, šeimos, giminių, ir įgyta, vadinamoji socialinė, atspindinti jų vaidmenį visuomenėje. Vaikai yra nesubrendę žmonės. Kaip ir anksčiau, taip ir šiandien vaikų grupės statusas priklauso nuo daugelio socialinių požymių: amžiaus, lyties, tėvų visuomeninės padėties, etninės ir geografinės kilmės. Tik du iš jų yra susiję su vaiko, kaip žmogaus, įvardijimu (amžius ir lytis), o kiti rodo tik jo socialinę priklausomybę (šeiminę, etninę, geografinę). Šie kriterijai lemia vaiko sąveiką su institucijomis, materialiomis ir dvasinėmis vertybėmis. Taigi, ir mūsų kasdienybėje panaši situacija: vieni tėveliai vaikus veda į teatrą, koncertus, gimtadienius švenčia su pasakų personažais ar vaikų kambariuose, o kiti – kenčia smurtą, žeminimą. Matyt, laimė gimti geroje šeimoje.
Vaikai yra pati silpniausia visuomenės grupė, jie greitai pažeidžiami, turi mažai galių. Amžiaus statusas vaikams diktuoja ir tam tikrus vaidmenis, nes įvairiuose savo gyvenimo etapuose žmogus įgyja tam tikrą socialinę patirtį ir struktūrą. Nuo tam tikro amžiaus visuomenė vaikams siūlo labai svarbią funkciją – ugdymą ir siekia, kad jis įvairuotų, atsižvelgiant į vaikų amžių. Visuomenė iš vaiko formuoja naują žmogų. Tėvai vėlgi negali likti nuošalyje. Jie turi rūpintis savo atžalų auklėjimu. Pirmiausia šeima turi garantuoti saugumą ir stabilumą. O toks vaikas, kuriam tėvas trenkia kumščiu, ar jaučiasi namuose savas ir ramus? O visuomenėje?..
Teksto autorė: Marytė Gustainienė
Tomo Urbelionio / BFL nuotr.
