Tą dieną, kai sužinai, į kurį universitetą įstojai, turbūt atsimena kiekvienas. Jei ne pačią dieną, tai bent jausmą, teigiamą ar neigiamą, džiaugsmą ar nusivylimą. Tai priklauso nuo to, ar į pirmas vietas buvo rašoma su tikru noru, ar tiesiog, neturint kitų pasirinkimo variantų. Pamenu tą jausmą ir aš – džiaugsmas, persmelktas nežinomybės ir jaudulio, žinojimas, kad viskas pasikeis. Bet rūpintis nebuvo dėl ko, juk įstojau į Vilniaus universitetą – kaip jie patys nori save vadinti, geriausią Lietuvos universitetą. O tai, kad gausiu progą studijuoti Komunikacijos fakultete, verslo informacijos vadybos specialybėje buvo kaip nuostabus priedas prie puikios dovanos. Štai taip galvojau tada... Dabar galvoju: „jei tik būčiau aš žinojęs...“.
Viskas prasidėjo gana neblogai ir nei nekėlė abejonių dėl studijų pasirinkimo teisingumo. Nuostabūs žmonės (kas jau kas, o ši nuomonė liko nepakitusi), linksma ir nepamirštama fuksų stovykla, pažintys su grupiokais bei, žinoma, „studentavimas“. Tada atėjo metas išbandyti akademinę pusę. Pirmas įspūdis buvo, švelniai tariant, netoks, kokio aš ir dauguma kitų tikėjomės. Dauguma dėstomų dalykų sausi ir neįdomūs, dėstytojai, kaip Komunikacijos fakultetui, visai be komunikacinių sugebėjimų. Na bet juk aš pirmakursis tik buvau, iš kur man žinoti, kokie turi būti komunikaciniai sugebėjimai? Taigi, patikėjome pažadais, kad tai tik bendri dalykai, o visas įdomumas prasidės vėliau, antrame, trečiame kursuose.
Nuo pirmo kurso praėjo dveji mokslo metai... Dabar aš trečiakursis, jau visas didelis, užsigrūdinęs. Paklausite manęs, ką gero patyriau? Ką naujo išmokau? Kokios ateities perspektyvos? Pamėginsiu jums į šiuos klausimus atsakyti susilaikant nuo keiksmažodžių:
1) Patyriau labai daug gero, bet tik už universiteto ribų. Kaip jau minėjau, tikrai smagūs žmonės šiame fakultete mina koridorius. Akademinėje srityje teigiamo labai mažai. Žinoma, per tuos tris metus praleistus veltui, buvo vienas kitas įdomesnis dalykas. Deja, kaip taisyklė, jei dalykas įdomus, jį dėstys visiškas zombis, kuris įkišęs savo galvą į kinų hieroglifų atsiradimo laikus menančią literatūrą, vos girdimai pezės sausas pastraipas be jokių pavyzdžių ir aistros.
2) Bandant suprasti, ką naujo išmokau, labai sunku pasakyti kažką konkretaus. Štai dirbu projektų vadybininku, tačiau pradėjus dirbti neturėjau jokių įgūdžių ar žinių, kurios sietųsi su darbu. Dabar man pašalinis gal pasakytų: „Bet tu juk apleidai paskaitų lankymą, kaip gali tada sakyt, kad nieko neišmokai?“ Aš atsakyčiau – taip, apleidau, dabar apleidau visiškai. O kažkada lankiau, norėjau, bandžiau. Patikėkit, sunku, kai imi suprasti viso to aukštojo mokslo beprasmiškumą. Norit tikėkit norit ne, žmogus su aukštuoju Lietuvoje (bent su tokiu, apie kurį kalbu aš šiame straipsnyje) nėra nei kiek geresnis už žmogų be aukštojo išsilavinimo. O tokios darbdavių frazės, kaip „tai tu baigęs žvalgu būsi, ar kuo?.. Tai nereikalinga specialybė, kaip gyvenimo būdo vadybininkas. Pastaruoju metu universitetai leidžia pinigus ant visiškai nereikalingų ir beprasmių specialybių kūrimo...“ tikrai nesuteikia pagrindo tikėti, kad kažkada man šios specialybės baigimas atneš naudos. Kaip gali darbdaviai taip sakyti, jei jums universitetas žada puikias darbo vietas, vadovėlių pareigas ir specialybės reikiamybę? Paprastai, visi universitetai „loja“, kad pas juos geriau. O kas šuniui pakels uodegą, jei ne pats?..
3) Ateities perspektyvos? Gal Anglija, gal Skandinavijos šalys... Laikas tą parodys. Patikėkit, nenoriu palikt Lietuvos, bet išsilavinimas čia darbdavių nevertinamas, o jį „suteikiančių“ aukštųjų mokyklų – pervertinamas. Vienintelė galimybė kažką pasiekti čia – darbas. O juk dirbti gali ir nepraradęs veltui keturių savo gyvenimo metų. Vieną žinau – Lietuvoje daugiau nesieksiu jokio aukštojo mokslo. Dėkingas universitetui, kad padėjo dėl to apsispręsti.
Pabaigai, kartoju – tai tik asmeninė vieno nusivylusio studento nuomonė. Nuomonė, kuri nekito ir tik stiprėjo per visus metus, kuriuos praleidau minėtame fakultete. Nuomonė, už kurią mūsų fakulteto karaliai ir karalienės studentą galėtų ir ketvirčiuoti, nes Komunikacijos fakultete, gink Dieve, negali turėti savo asmeninės nuomonės, jei ji prieštarauja „akademikams“. Nuomonė, kurią siūlau racionaliai apsvarstyti ir spręsti, kaip praleisti savo ateitį. Na o man dar liko metai ir bausmė už kvailumą bus atlikta. Tikiuos daugiau nepasodins.
