Europos Sąjunga panašėja į Buridano asilą, neapsisprendžiantį kuriuo keliu pasukti. Tiksliau ar verta mesti kelią dėl takelio, ar verta pasukti tuo, kurio horizontą puošia mečetė, vilioja sklindantys kebabų kvapai bei iš toli girdėti turkiško turgaus šurmulys.
Priimti ar nepriimti Turkiją į ES? Lyg ir norėtųsi tą padaryti, juolab matoma akivaizdi ekonominė nauda, tačiau nedrįstama prisibijant neprognozuojamų pasekmių.
Turkija Europos Sąjungoje – už ir prieš. Europa jau nuo 1959 metų, kada atmetė pirmąją šios musulmoniškos šalies paraišką dėl narystės, dėlioja argumentus, svarsto, diskutuoja, laukia, sustoja, vėl grįžta prie Rytų valstybės klausimo. Taigi, tai jau daugiau nei penkiasdešimtmečio reikalas.
Kokie pagrindiniai Turkijos integracijos į ES privalumai? Kalbantys apie juos pabrėžia ekonominę naudą Europai. Ši didžiulė šalis galėtų padėti spręsti senstančios ES visuomenės problemas. Be to, geografinė padėtis, kultūra ir religija gali suteikti ES galimybę nutiesti tiltą į Rytus ir visą musulmoniškąjį pasaulį. Kitas aspektas – su antromis pagal dydį NATO ginkluotosiomis pajėgomis, Turkija galėtų žymiai sustiprinti ES pozicijas pasauliniu mastu.
Pačioje šalyje vykdomos jautrios ekonominės, socialinės, teisės reformos, stiprinama įstatymų valdžia ir plečiamos demokratinės laisvės. Priėmus Turkiją į ES, iš dalies būtų užtikrintas regiono stabilumas.
Argumentus prieš Turkijos narystę ES iš dalies lemia patys turkai, įsikūrę Sąjungos senbuvėse. Apie musulmoniškos šalies bendruomenių įvaizdį daug kalbėti ir nereikia. Čia ypač skaudžią patirtį turi Vokietija, taip per dešimtmečius nesugebanti išspręsti turkų integracijos problemos. Ji nepavyko – tą atvirai pripažįsta ir aukščiausi šalies vadovai.
Kaip gi su Europos pamatinėmis vertybėmis, religija? Žvelgiant iš šio taško, Turkijos narystės klausimas neturėtų būti net svarstomas, o ramiai ir aiškiai paaiškinta: „Galime bendradarbiauti, kartu dirbti, kurti, draugauti, vieni pas kitus svečiuotis, bet jūs, nesupykite, turite visiškai mums svetimą kitą kultūrą ir religiją.“
Kaip Turkijos siekį tapti ES nare vertina ES narės? Rezultatai neguodžiantys turkų. Vidutiniškai tik kas trečias ES pilietis norėtų plėsti sąjungą šios musulmoniškos Rytų valstybės sąskaita. Lietuviai taip pat skeptiškai vertina jos galimybes – 27 proc. lietuvių pritaria Turkijos integracijai.
Kodėl? Reikėtų išsiaiškinti priežastis ir motyvus tokiam nusistatymui. Galbūt daugeliui ši valstybė girdima būtent Vokietijos integracijos problemų kontekste. Tiek lietuviams, tiek visai Europai, matyt, turkai asocijuojasi su bendruomene, kuri nesistengia integruotis į jiems svetimą visuomenę bei dar primeta savo „žaidimo taisykles“.
Jei ES tėra ekonominiais pagrindais grįsta valstybių sąjunga, pirmyn Rytai, pirmyn Turkija į mūsų glėbį, mes tavęs seniai jau laukiam. Tik susitvarkyk savo vidaus ir kaimyninius senus reikalus su Kipru.
O va čia didžiulis pagalys Turkijos integracjos vežimo ratuose. Nuo 1974 m. Kipras padalintas į dvi dalis – graikišką ir turkišką. Po graikų radikalų bandymų perimti valdžią į savas rankas, Turkija okupavo šiaurinę jos dalį ir iki šiol ten dislokuotos apie 30 tūkstančių karių pajėgos. Turkiškoje dalyje 1983 m. paskelbta nepriklausoma Šiaurės Kipro Respublika, kurią pripažįsta tik pati Turkija. Manoma, kad į šiaurinę Kipro dalį iš žemyno emigravo virš 100 tūkstančių turkų. Be to, galima teigti, ji ignoruoja iš esmės tai, ko pati siekia, tai yra nepripažįsta ES sudėtyje esančios Kipro respublikos. Šiame konflikte pabaigos dar negreit sulauksime.
Panašu, Buridano asilėlis dar ilgai trypčios vietoje. Užsikrovusiam sunkų nešulį nelengva priimti sprendimą, nebetrypčioti ir pajudėti ryžtingiau į kurią nors pusę. Asilėlis nėra be nuomonės, jis tik ilgai galvoja. Panašu, tas kelias link Turkijos pamažu gali užželti.
Teksto autorius: Linas Jocius
