Žvilgtelkim į praeitį.
Ne per seniausiai Lietuva minėjo Laisvės gynėjų dienos 20 metį ir prisiminė tragišką sausio 13–osios naktį. Mūsų širdyse atgimė patriotiškumas, prisiminimai, gailestis. Bet ar pastebėjote, kad kuo toliau, tuo mažiau žmonių susirenka prie televizijos bokšto, jaunimas vis mažiau pagalvoja apie praeitį. Artėja ir vasario 16-oji – taip pat reikšminga data Lietuvai. Bet ar mes tikrai jaučiamės patriotai, kaip pavyzdžiui, prieš keletą metų?
Vis dažniau galima žmones išgirsti kalbant apie Sovietų sąjungos laikus. Tik praradęs supranti, ką turėjai. Taip pat ir su laikmečiu: skundėmės tada, skundžiamės ir dabar. Vis daugiau žmonių bent prisiminimais grįžta į Brežnevo laikus, nors tuo metu žmogus gyveno priespaudoje ir tikėjosi, kad išauš geresnė diena. Likimo ironija: šiuo krizės laikotarpiu žmonės tikisi to paties – geresnio gyvenimo. Viename naujienų portale užtikau komentarą, kuris dar kartą įrodo, kad galbūt viskas nebuvo taip blogai:
„Vis dėlto paprastiems žmonėms prie Brežnevo neblogai gyvenosi. Visi turėjo darbus, buvo nebrangus pragyvenimas. Kas nežinote, galite pasidomėti, kiek per tą laiką Lietuvoje buvo pastatyta gamyklų, įmonių, gyvenamųjų namų, mokyklų, vaikų darželių, ligoninių, sanatorijų, poilsio namų, kiek nutiesta naujų kelių, pastatyta tiltų, kiek pastatyta objektų žemės ūkyje ir t.t. Vien visos Lietuvos – kiekvieno kaimo – nemokama elektifikacija ką reiškia. Palyginimui pasidomėkit kas per 20 metų pastatyta laisvoj Lietuvoj, kiek sukurta darbo vietų? Deja, visa pramonė, žemės ūkis, infrastruktūra, nemokamas gydymas ir mokslas bei daug kas po 1991-ųjų buvo sugriauta, išvogta, pusvelčiui išparduota užsieniečiams.
Tada žmonės nebijojo ir laisvai galėjo nuvykti pailsėti prie ežerų, upių, gamta priklausė visiems, ne taip, kaip dabar, kur pasisuki – „Privati valda“. Eiliniai darbininkai nemokamai gaudavo komunalinius butus arba nebrangius kooperatinius, kolektyvinius sodus. Pensininkai laisvai pragyvendavo iš pensijos, dar pasitaupydavo, nemokamai važinėjo į sanatorijas, gydyklas, poilsio namus. Susirgęs žmogus ligoninėje būdavo gydomas neribotą laiką, kol pasitaisys jo sveikata, ne taip kaip dabar po 12 dienų iš ligoninių išvejami net sunkiausi ligoniai. Jaunimui buvo sudarytos sąlygos nemokamai mokytis, reikėjo tik noro. Visi vaikai lankė mokyklas, vasarą nemokamai galėjo atostogauti stovyklose (tada jų buvo pastatyta apie 330). Argi svarbu, kad jos vadinosi pionierių? Praktiškai nebuvo narkomanų, tokio kaip dabar nusikalstamumo, chuliganizmo, banditizmo, tikrai nebuvo taip baisu gyventi. Nepalyginamos ir to meto valdžios žmonių pajamos ir privilegijos. Tuometiniai ponai negalėjo ir svajoti apie tokias privilegijas, kokias dabar turi „naujieji demokratai“. Nekalbant apie košmariškus korupcijos mastus nepriklausomoj Lietuvoj...
Žinoma, ne viskas buvo idealu, trūko kai kurių prekių, ypač visokių blizgučių, kuriais dabar taip mėgsta pasipuikuoti naujieji pižonai visokiuose „Stiliuose“. Buvo labai apribotas išvykimas į užsienį (po visą TSRS galėjai važinėti, kiek tik nori be jokių tikrinimų), bet paprastiems žmonėms gyventi buvo daug daug lengviau.“
Žinoma, daug kas pasakys, jog tai nesąmonė. Seniau vyriausybė rūpinosi žmonėmis, o dabar kiekvienas rūpinasi savimi. Laimingi tie, kurie sugebėjo išsilaikyti šiuo sunkiuoju periodu, bet kodėl niekas nenori padėti tiems, kas liko prie suskilusios geldos? Juk mes demokratiška šalis, bet mūsų seimūnai atėję iš senųjų laikų, todėl neturi demokratiškumo tradicijų. Tai galbūt todėl dabartinė mūsų situacija tokia apgailėtina? O galbūt mūsų gyvenimas panašus į pasaką apie auksinę žuvelę, kurioje bobutė norėjo daugiau ir daugiau turtų, bet galų gale liko prie suskilusios geldos.
Kovojome ir išsikovojome, bet turėjome viską kurti iš naujo. Manau, suskilusios geldos periodas vėl artėja. Kaip grįžta mada, taip gali grįžti ir įvykiai iš praeities.
