Remiantis Charles Darwin evoliucijos teorija, pasaulyje išlieka stipriausi. Išlieka tie, kurie atlaiko gamtos lemiamus pokyčius, geriausiai ir greičiausiai prisitaiko prie kintančios aplinkos. Išlikimo siekis skatina tobulėjimą – gyvūnai priversti evoliucionuoti, atsiranda naujos rūšys. Darwin teorija byloja, kad žmogus atsirado nulemtas evoliucijos. Kokia evoliucijos forma jį veikia 21-ame amžiuje?
Prisitaikymas prie naujų autoritetųJei ankščiau išlikti buvo lemta tiems, kas geriausiai prisitaiko prie gamtos, tai šiuo laikotarpiu išlikti pasmerkti tie, kuriems menka užduotis pasirodo susilieti su plačia visuomenės jūra ir būti mažyčiu jos intaku, neturinčiu reikšmės josios mastui. Išlieka galvojantys taisyklingai. Išlieka neišsiskiriantys iš visumos, nesvarbu, ar šioji pilka, ar spalvota. Visuomenė nepripažįsta kitokių ir tik šiems numirus pavadina juos genijais. Gal ir suprantama – juk mases kur kas lengviau valdyti ir nukreipti pelningam veiksmui. Mokykloje „draugų“ sunaikintas nebus tas vaikas, kuris rengsis kaip visi, kuris pritaps prie masės savo prioritetais, ideologijom ir vertybėm. Norėdamas išlikti nuo mažų dienų turi stengtis pritapti ir šiuo metu būtent tai ir reiškia „išlieka stipriausi“, nes be proto sunku yra būnant individualistu mąstyt kaip visi. Pasaulio atskaitos tašku tampa nebe gamta, o sistema, kurios dėka veikia gyvenimo mechanizmas. „Išlieka stipriausi“, - pasakė Charles Darwin ir turbūt nė nepagalvojo, ką šitie žodžiai skelbs 21-am amžiuj. Išlieka tie, kurie geba prisitaikyti prie naujųjų technologijų. Štai darbe išsilaikys būtent ta sekretorė, kuri greičiau rinks tekstą kompiuteriu. Išsilaikys tie, kurių darbo nepajėgs pakeisti mašina. Išliks tie, kurie kurs mašinas. Išgyvens tas vaikas, kuris sulauks žalios šviesoforo šviesos ir prieš kirsdamas gatvę įsitikins, kad nepastos kelio jokiam automobiliui.
Evoliucija = konkurencija?
Mūsų evoliucija pagrįsta konkurencija. Būtent besalygiškas varžymasis dėl geresnio išsilavinimo, didesnio atlyginimo ir naujai pagaminto „Lexus“ automobilio verčia silpnesniuosius, na tuos, kurie galbūt nemėgsta varžytis ar yra mažiau griežto ir kategoriško charakterio, atkristi. Žmonių sukurta kultūra po truputį ima pačius mus rūšiuoti, suskirstyti, klasifikuoti į „tinkamus“ ir „ne“, o atmestuosius sutrypti. Sako, konkurencija garantuoja kokybę. Tikrai taip, jei kalba eina apie prekybos tinklų produkcijas. Tuomet ir kainos mąžta, ir pasiūla didėja, ir gyvenimas klientui gražus pasirodo, o viską nulėmė varžybos dėl pelno. Tačiau ką konkurencija skatina žmogiškuose santykiuose? Ar smarkiai suklysiu teigdama, kad būtent ji dažnu atvėju atskleidžia žvėriškuosius žmogaus genus, verčia elgtis nepadoriai kitų asmenų atžvilgiu? Konkurencija yra noras pralenkti kitą. Noras būti geresniu už kitą. Noras, kad kitas būtų prastesnis. Nes tik tada tamsta būsiąs viršesnis, tai yra stipresnis, o tai yra garantas, kad išliksi. Kad ilgus metus išliksi darbe, kad sužavėsi tau patinkančią moterį, kad gyvensi geriau už kaimyną. Argi tai ne 21-o amžiaus žmogaus evoliucija? Po truputį imant suvokti faktą, kad auganti tarpusavio konkurencija yra, ko gero, vienintėlis mūsų kartos skirtumas nuo mūsų senelių laikų, tesinori keiktis ir nieko daugiau, nes lig šiolei minėtoji evoliucija lyg ir artino žmogų arčiau tobulybės, bet ar čia tas žadėtasis idealas?
Viskas prasideda nuo pradžių
Kiekviena kūdikio besilaukianti šeima mėgsta pranašauti –„ gims, užaugs ir bus prezidentas“. Žavinga - kiekvienas artimam žmogui, o juolab nuosavai atžalai, linki laimingo gyvenimo ir daug pinigų. Tačiau ši šeima netoliese turi savo pačių paralelę, o tiksliau ir tūkstančius jų – dar mažų mažiausiai tūkstantis šeimų laukiasi skirtingų vaikų ir visiems jiems linki užaugus tapti prezidentais. Būtų visai nieko – yra daug kadencijų, bet štai gyvenimo trukmė jau ribota, vadinasi, reiks varžytis. Vaikai gimsta ir pradeda augti, ir tėvų akyse jie visada bus gražesni už kitus, o ir menkiausias vaiko darbelis bylos apie jo pranašumą. Nes nuosavas vaikas pastatė gražesnę smėlio pilį už kitą, nes triratį jis vairuoja geriau, nes anas vaikas truputėlį švepluoja. Ir tikrai taip, jūsų vaikas auga, jis juda pirmyn link to išpranašauto jam tikslo, kuris jau ir paties kaulų čiulpus išėdęs – užaugus daug uždirbti ir gyventi geriau už kitus. Tačiau to, kaip jau sakiau, mokoma kiekviena tėvų atžala, ir jų interesai ima sutapti. Kas tada būna? Varžybos. Ne. Karas. Juk viskas prasideda nuo pradžių – nuo bėgimo varžybų pradinių klasių sporto šventėje, nuo geresnių semestro rezultatų, nuo apvalesnės tėčio algos ir geresnės studijų programos. Tėvai, siekdami vaikų gerovės, visiškai savaime suprantama, moko juos siekti užsibrėžto tikslo. Tačiau tikslo siekimas juk ne meilė ir ne karas, kur galima viskas – čia visas gyvenimas. O kai nepaisydamas kitų, kurie irgi gyvena, leidi sau viską, tai kas tada būna? Tada būna 21-ojo amžiaus ekonominė krizė, nes visi it pamišę nenustoja varžytis ir skriaust vienas kito.
O kas bus, kai mūsų nebus?
Jei viskas išties nulemta Charles Darwin evoliucijos teorijos, tuomet mes, kaip ir lig šiolei, kiekvieną dieną judėsim pirmyn. Aš nežinau ir nė nebandysiu spėlioti, kaip keisis mūsų biologinės ir fizinės savybės, tačiau žmogaus mentaliteto raidą galima gan lengvai numatyti. Žvilgsnis į ateitį, gerbiamieji. Ar pasikeis mūsų vertybės? Manau, kad palengva jos tik stiprės. Juk vartotojiška kultūra, kurioje išlieka stipriausi, o ne kokie dvasingi harmonijos siekiantys individai, dar tik bėgėjasi, o mes tarpusavy jau skundžiamės. Ar mes tikėsime Dievą? Gal dar tikėsime, bet jau neilgai – ir šiandien galybė paauglių skelbiasi esą ateistai. O be to, kam pinigų mašinai Dievas? Gal tikės tie silpnesnieji, tie, kur pasmerkti žūti – Dievas būsiąs viltis. O galiausiai... Ko mes pasieksim? Mes gyvensim turtingai ir būsim viskuo apsirūpinę, na, apart tų, kurie neišliks.
Ilgiausių metų
Žinote, vieną dieną baigsis pasaulyje nafta. O gal ant Europos netyčia užkris atominė bomba, kurią arabai oro paštu siųs Amerikai, o įvyks mažutėlis nesusipratimas. Ir tada nebus nei kuo varyt „Lexus‘ą“, nei kam pastarajį pagamint. Ir ko tada sieksim? Kuo mes gyvensim? Ką tada vadinsim stipriausiais? Tuos, kurie pastatys naują „Maxim‘ą“? Tada būtent tie, kurie šiandien lieka nuošaly, nes yra nurašyti 21-ojo amžiaus moralinių vertybių ir mentaliteto evoliucijos, bus stipriausi. Nes mokės susitaikyt, mat ilgai šito mokės. Ilgiausių mums metų, gyvenkime taikiai.
