Lietuvoje kilęs straipsnių ir reportažų vajui apie nuodus maiste mane pykdo. Žmonės nuolat tikisi, kad viską už juos padarys kiti. Kaip jie nesupranta, kad rūpintis savo sveikata pirmiausia privalo patys? Kaip galima kasmet bet kur išmetant tonas senos buitinės technikos tikėtis, kad lietuviška morkytė ar kiauliena nebus užteršta sunkiaisiais metalais ir toksinėmis medžiagomis?
Savaitgalį pas mane atvažiavęs anūkas Marius jau žino ką veiksime. Sėsime į automobilį ir važiuosime į pamiškę. Tik ne žvėrelių, deja, stebėti... Dar bevažiuojant rodau jam pro langą pirštu. Matai? Anūkas nerimastingai dairosi, bene lūšis. Dešimtmečiui pamatyti šią didelę katę, apie kurią jis teskaitęs biologijos vadovėlyje – didžiausia svajonė. Deja, mums prieš akis atvėręs nasrus riogso senas šaldytuvas. Stabdau mašiną. Po nelengvų grumtynių šaldytuvas atsiduria mano mašinos priekaboje.
Kol važiuojame toliau anūkui tenka pasakoti ne apie mūsų miškuose gyvenančius žvėrelius, o apie Raudonąją knygą. Mano anūkui tai, ko gero, vienintelė galimybė „pamatyti išsvajotąją lūšį. Kiek šimtų rūšių gyvūnų, augalų ir grybų mes prarandame dėl to, kad kasdien nuodijame aplinką... Mano anūkas jau žino, kad elektroninėse atliekose yra nuodingų cheminių medžiagų, jog netvarkingai paliktos, neperdirbtos elektroninės atliekos į atmosferą ir vandenį išmeta švino, gyvsidabrio ir arseno. Jis dar žino ir tai, kad nuodingos medžiagos ypač kenksmingos tokiems kaip jis – augantiems žmonėms: jos gali pakenkti smegenims, nulemti mažesnį intelekto koeficientą, pakeisti ar sutrikdyti hormonų veiklą... Jis žino, bet ką jis gali padaryti? Nebent padėti savo seneliui rinktis tas šiukšles.
O tiesa yra tokia, kad tik penktadalis mūsų šalies gyventojų senus elektros prietaisus išmeta ten kur jiems ir vieta – buitinės technikos surinkimo konteinerius. Kiti meta kur papuola. Prie namų, į buitinių atliekų konteinerius. Treti – kaupia sandėliukuose ir garažuose.
Klausiu anūko: „Kas nutinka, jei senus prietaisus išmetam bet kur?“. Ketvirtokas beria tarsi žirnius į sieną, nors dar ir nežino nei tų visų vardijamų metalų, nei ligų. Tiesiog kartoja ko išmoko iš manęs: „Gyvsidabris kenkia fermentų veiklai. Švinas stabdo vaikų augimą ir intelektualinį vystymąsi. Kadmis sukelia galvos skausmus, svaigulį, susierzinimą, nemigą, blogą apetitą, pykinimą bei vėmimą, uoslės jautrumo sutrikimus, nosies kraujagyslių trūkinėjimus, sunkų kvėpavimą, kosulį bei skausmus krūtinės srityje. Arsenas sukelia vėžį, pažeidžia genetiką. Aliuminis iššaukia Alzhaimerio ligos simptomus. Chromas sukelia kvėpavimo takų ligas. Nikelis sukelia grėsmę sirgti prostatos, plaučių vėžiu, padidėja rizika širdies ligomi... Seneli, stoooook!“
Sustojam. Senas televizorius sudužusiu kineskopu per kokį pusmetrį įsikasęs į žemę. Vienas Dievas težino kiek jis čia išgulėjęs. Iš bagažinės tenka čiupti kastuvus. Man didesnį, anūkui vaikišką.
Tas kuris išmetė šį televizorių turbūt nepamąstė... O gal net nežinojo, kad netinkamoje vietoje išmesta sena buitinė technika į aplinką išskiria cheminius elementus ir sunkiuosius metalus. O jie patekę į dirvožemį, užteršia augalus, vaisius, daržoves, grybus, vandenį... Visai netrunka pasiekti ir mus. Mirtinai nuodingas vanduo, daržovės, mėsos produktai... Ypač pavojingi mažiems vaikams.
Namo grįžtame, kaip visada, – su pilna priekaba elektroninio šlamšto. Anūkas lieka pietauti – tikiuosi močiutės iškeptuose bulviniuose blynuose dar neknibžda piktieji toksinai... O aš skubu iki elektroninių atliekų konteinerio įrengto šalia „Topo centro“ parduotuvės. Tenykštis darbuotojas mane jau pažysta. Ir negali atsistebėti mano entuziazmu. Tokių kaip aš pasirodo nedaug... Tik kas penktas priduoda seną buitinę techniką... O visi kiti... Baisu net pagalvoti, – meta kur papuola. Visai tai virsta šiukšlėmis mūsų kiemuose ir nuodais maiste. Tad prieš piktindamiesi, kad parduotuvėse perkame chemikalais užnuodytą maistą pirmiausia pagalvokime ar padarėme patys viską, kad taip nenutiktų. Pagal Europos Sąjungos reikalavimus per metus turi būti surinkta po 4 kg elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekvienam Lietuvos gyventojui. Šiuo metu surenkama tik po 160–300 gramų, o juk žmonės vis tiek išmeta kilogramais... Tad kur dingsta tie likusieji šimtai ar tūkstančiai kilogramų? Mano anūkas žino – jie tampa nuodais jūsų maiste.
Teksto autorius: Vaclovas Patrauskas, 65 m., Kauno rajonas
