Jie žėrintys ir tviskantys visa spalvų įvairove, subtiliai žavūs – mūsų karoliai. Vieni jų nepastebi, kiti mato iš tolo, jie spindintys ant kaklo, ar puošiantys rankos riešą. O kartais paslėpti už septynių užraktų ar dulkėjantys stalčiuje. Bet kaip juos atpažinti ir išsirinkti pačius gražiausius? Galbūt todėl, vertėtų sužinoti, iš ko sudarytas tas paslaptingas vėrinys.
Pirmasis karolių „kamuoliukas“ ir pats ryškiausias – tai pagarba žmogui, kaip asmeniui. Jis turėtų šviesti ryškia, tamsia spalva – mėlyna ar aksomine juoda. Šioje visuomenėje, ypač tarp jaunų žmonių pagarba nėra skiriama, kaip viena pagrindinių vertybių. O teatre, mokykloje ar prekybos centre vis dažniau girdime žodį „tu“, vietoje „jūs“. Dabar visi tik šaukia apie pagarbą sau, o stovintis prieš jus lygiai toks pat žmogus, ar gal net labiau vertas pagarbos? Taigi, jeigu šis karoliukas iškrenta iš vėrinio, vadinasi, aplinkui girdimi žodžiai ir matomi reginiai dažnai nemalonūs ir apgaulingi, dėl to kartais jaučiamės tarsi ant dūžtančio ledo briaunų.
Antrasis perlas – „kalbantis atsakomybės lūpomis“. Tai atsakingumas prieš save ir kitus. Žmonės per daug išlaisvėję, nejaučiantys ribų. Reikėtų pradėti derinti laisvę ir atsakomybę, nes nuslėpti mažus dalykus nuo kitų galime, bet nuo savojo melo šešėlio, kuris baisesnis už bet kokius žeidžiančius žodžius, pabėgti sunku. Dabar dažnai žmonės pasikliauja pirmuoju fiziniu instinktu, paskui tik susimąsto, o juk tokie poelgiai mums išduoda palaidą gyvenimo būdą. Taigi atsakomybę reikėtų „prisegti“ prie pagarbos žmogui.
Trečiasis vėrinio komponentas – supratimas. Kuo toliau, tuo labiau jaučiasi pučiantis atšiaurus vėjas, tolstame vieni nuo kitų, jaučiamės susvetimėję, lyg magnetukai vis atšokantys nuo paviršiaus. Per didelė laisvė ir nemokėjimas bei nenoras prisitaikyti gimdo vis didesnį nesupratimą. O patarimų srovė kartais nuneša visai ne ten, kur norėtųsi... Galbūt tai lemia ir vis labiau į mūsų šalį plūstantys kitų tautų atstovai, nes juos suprasti galime tik išmokę jų kalbą ir susipažinę su jų gyvenimo būdu. O gal besiplečiantis egoizmas, individualizmas ir meilė tik sau yra tikroji nesusikalbėjimo priežastis?
Kuo toliau, tuo sunkiau mūsų visuomenėje „prisiglausti“, įsitvirtinti, todėl ketvirtasis vėrinio kamuoliukas – protas. Kiekvienas gyvenimo etapas: darželis, mokykla, būrelis, vakarėlis, universitetas mums suteikia daug, tik ne visada sugebame tai atrasti ir matyti tik šviesiąją mokslo pusę, nes mokslo šaknys karčios, o vaisiai turėtų būti saldūs, bet dabartinėje visuomenėje jie jau su rūgštumu. Vien dėl savojo gyvenimo reikėtų pasistengti ir rinktis studijuoti tai, kas nors kiek patinka, o ne alkūnėmis laviruoti tarp spūsčių.
Penktąjį ir ne mažiau ryškų už kitus vėrinio komponentą norisi priglausti šalia supratimo, pagarbos, atsakomybės, nes be jo, lyg kažko trūktų, gal tikrumo, natūralumo. Taigi nuoširdumas vėrinyje irgi turi užimti ne mažiau svarbią vietą. Jis turėtų būti labiau vertinamas, nei nekalto melo priedanga, bet kuo toliau, tuo labiau norėdami apsaugoti save ir kitus renkamės dirbtines šypsenas, jos labiau traukia nei tiesmuki žodžiai ir nepalieka abejonių. Kartais reikėtų susimąstyti, ar verta užsiimti tokia kūryba, jei gyvenimas tik vienas ir niekada nežinai, ką „išloši“ nuoširdžiai pasakęs tiesą.
Taigi sujungus šiuos penkis rutuliukus į vėrinį ir užsegus ant kaklo, jis spindės kiekvienam kitaip: vieni žavėsis, kiti piktinsis gausumu ar beskonybe, bet visada svarbiausia, kad išsirinkę savo karolius, Jūs jaustumėtės puikiai. Žinoma, jei vieno karoliuko trūksta, tai galime paslėpti užsegę vėrinį ant rankos, ar užmetę plaukų sruogą. Bet jei trūksta dviejų karolių, tada išblanksta spalvos ir vėrinio nebelieka, tik pavieniai besimėtantys rankinuke, kramtomi žirniukai... Belieka ieškoti naujų papuošalų...
Parengė: Agnė Straigytė
