Kartais būna tokių keistai įdomių dienų. Regis, niekas nepasikeitė, bet kažkas vis vien kitaip. Visai smagu netgi - juk visada įdomu pažiūrėti į tuos pačius dalykus iš kitos pusės.
Pavyzdžiui, aš šiandien sugalvojau, kokių batų noriu. Įdomiausia tai, jog iki šiol maniau, jog tokio stiliaus batai - niekam tikę. Dar įdomiau tai, kad tuos batus radau tokioje svetainėje, kurioje batų kainos šiek tiek prasilenkia su realiomis galimybėmis. Kur ten šiek tiek. Sakyčiau, netgi labai. Bet čia juk ne bėda - pamanykite, batai - kas čia tokio. Pasižiūri, „pasiseilėji", ir tiek. Bet juk aš meluoju - jau kurį laiką suku galvą, kaip man juos gauti.
Dar vienas keistai įdomių dienų pavyzdys - imi ir valgai keistus dalykus. Pavyzdžiui, šiandien dar nepietavau. Valgiau vien tik „Rududu". Taip pasisaldinau gyvenimą, kad gal dabar išvis mesiu valgyti? O gal būtų visai nieko? Praslinkčiau po kokio mėnesiuko pro jus visus kaulais barškėdama... Na, jau ne. Nesulauksite... Save guodžiu: gero žmogaus turi būt daug.
Ir kas pasakys, kad šitas penktadienis toks pats, kaip ir visi kiti? Visai ne. Vien jau dėl to, kad nebūna vienodų dienų. Dabar prisiminiau, kaip kažkada vaikystėje buvau sugalvojusi, kad žmogaus širdis naktį ima ir išsijungia tam, kad pailsėtų.
Šventai tikėjau šita versija tol, kol mano protingojisesė neišsityčiojo iš jos. Su rašto darbais kartais irgi panašiai: kai kurie kūrybiniai įrašai tarsi sako, kad jie rašyti atjungus smegenis, logiką ar dar bet kokį organą ar jausmą, kurie žūtbūt reikalingi darniam egzistavimui. Bet gi taip kartais įdomiau. Ar ne?
