Linoshka, www.jaunimogidas.lt
Kai prieš daugiau nei šešerius metus atsikrausčiau į Kauną ir apsigyvenau miniatiūriškai jaukiame butuke (reikia pastebėti, jog su tėvais gyvename erdviame nuosavam name), pirmą naktį nesudėjau bluosto.
Aišku, mano jautri siela ir taip tuo metu pergyveno nelengvą virsmą iš mokyklinukės ir tėvelių išpaikintos mergaitės į didelę savarankišką mergaitę - studentę, bet tai, kad nuo šiol reiks gyventi apsuptai nuolatinio miesto gausmo erzino.
Pirmą naktį girdėjau viską: važiuojantį traukinį, besiriejančius kaimynus, kniaukiantį katiną pirmame aukšte, policijos sirenas, nuleidžiamą vandenį tualete ir pan. Tada neįsivaizdavau, kaip bus įmanoma su tuo apsiprasti.
Na ir ką, praėjo penkeri metai ir visi tie miesto triukšmai, ūžesiai ir gausmai tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Vis dėlto nepavyko apsiprasti su kaimynais.
Nejaučiu jokio malonumo su jais bendrauti. Pripažinkite (ypač galioja tiems, kurie gyvena daugiabučiuose), kaimynai savaime tampa mūsų gyvenimo dalimi - kaip kad draugai ar giminės.
Atsikraustę į naują vietą gauname visą komplektą - ne tik džiaugsmą dėl naujo buto, bet ir kaimynus. Blogiausia tai, kad, nepaisant to, ar tie kaimynai geri, ar blogi, jie šalia mūsų yra iš esmės visada: tada, kai mes prausiamės vonioje, tada, kai mes garsiai kalbamės ir netgi tada, kai mes gaminame maistą, ir jiems pro langus lenda maisto kvapai.
Nepastebėjote, jog kaimynai žino apie mūsų gyvenimą iki pačių smulkiausių smulkmenų: kada ir su kuo mes grįžtame namo, kada išeiname į darbą, kokią muziką klausome, ką valgome, kada pykstamės, kada nešame šiukšles ir netgi - kada miegame ne vieni (nes juk netramdysi savo emocijų dėl kitų labo).
Va, dėl to man tie kaimynai ir nepatinka.
