Priminsiu vieną senesnę istoriją apie katinėlio Ogmio gyvybiškai svarbų prašymą. Ją rasite čia.
Tuomet Jūs buvote vienintelė viltis gyventi. Ir ta viltis mažytė mažytė, vos rusenanti, nes veterinaras, pamatęs Ogmį, iškart nusprendė, kad išgyvenimo tikimybė tolygi stebuklui, todėl net nesiūlė pradėti grumtynių su mirtimi „Juk visi organai pažeisti...“ – tuomet pasakė jis.
O mes nepatikėjome juo. Nepatikėjome, nes visas sulysęs ir purvinas Ogmiukas, pajutęs tiesiamas į jį žmogaus rankas, puldavo murkt garsiau už bet kokį storą sveikuolį, susirangiusį ant sofutės. Nesvarbu, kad užtinęs, žaizdota burna, beveik nematantis ir akivaizdžiai sunkiai kvėpuojantis, jis neprarado apetito ir kirto net apsilaižydamas. Nors maistą reikėdavo parodyti, nes net gardžiausiai kvepiančios mėsytės anuomet jis nė neužuodė. Jis sirgo, buvo siaubingai apleistas. Kai pirmą kartą jį pamatėm, bijojom net prisiliesti, jo užtinęs snukutis ir visiškai užsitraukusios akys atrodė kraupiai, o šonuose kyšojo kauleliai, kuriuos vos prilietus, regis subyrės.
Spėjame, kad tokios būklės katinėlį kažkas tiesiog išvežė iš savo kiemo, kad nebegąsdintų žmonių, ir paliko prie Ogmijos centro (Vilniuje). Deja, ir čia žmonės purtėsi jį tokį matydami, bėgo kaip nuo kokio raupsuotojo, mirtino viruso, į kurį net pažiūrėjus galima užsikrėsti. Na, o rainasis Ogmis, nors ir beveik nieko nematydamas, nusilpęs, oriai iškėlęs uodegėlę sekiojo paskui šešėlius ir gerinosi žmonėms, jis jų nebijojo, be to, kad prašė pagalbos, jis norėjo ir draugauti. Sekiojo kol nuvargo ir atsigulė po medžiu pasiruošęs nakčiai.
Bet naktis po medžiu neatėjo. Atėjo savanoriai, kurie norėjo žūtbūt suteikti Ogmiui šansą. Nujausdami, kad veterinaro prognozės gali būti ir nenuoširdžios (na kam čia leisti šitiek pinigų dėl merdinčio gatvės valkatėlės), mes keliavome nuo vienos prie kitos klinikos slenksčio. Ogmis apsistojo nuostabios savanorės Ingos namuose, kuri neleido jam pasiduoti. O Jūs neleidote pasiduoti mums. Tik Jūsų paaukotų pinigėlių dėka, Ogmiui buvo atlikta galybė tyrimų, kol pagaliau pavyko nustatyti šio rainiuko baisaus kraujavimo priežastis (globėja kone kasdien rasdavo jį kraujo klane gulintį kaip siaubo filme). Dėl išsekimo Ogmis turėjo baisią anemiją, valgydamas nubrozdindavo negyjančias žaizdas vėl ir vėl, o kraujas praktiškai nekrešėdavo ir užburtas ratas vėl pasisukdavo.
Šiandien žiūrint į Ogmį, sunku patikėti, kad tai tas pats katinas! Ne, čia tikrai negali būti jis, mes net įtarėme, kad savanorė Inga bus jį apkeitus su kitu! Bet tas pats gražaus kailiuko raštas, elegantiškos letenėlės ir murkimas, kurio niekaip nesumaišysi, taip čia jis. Tik dabar jau sveikas, laimingas, paskiepytas, spėjęs išgyventi pirmąją meilę ir tam tikrus praradimus (Ogmis buvo iškastruotas). Visos negandos praeityje, valkatavimas, vargas ir skausmai. Ogmio atsivėrusios akys laimingos, bet vis dar su ilgesiu žvelgiančios į tolį, nes Ingos namuose užsibūti jis negali. Čia buvo jo laikina, bet pati svarbiausia stotelė, o dabar laikas į gyvenimą!
Galbūt Ogmio istorija palietė Tavo širdį, ir galbūt kaip tik Tau šalia trūksta draugo. Galbūt neypatingo grožio, šiek tiek drovaus, tiesiog raino ir tokio, kokį matei gal tūkstantį kartų... Bet tokio, kuris turi ypatingą širdį. Kuris skiriasi, bet pajust tai lemta tik Tau, jei tik įsileisi jį į savo gyvenimą. Gydyti jo seniai jau nebereikia, dabar jis atsidėkodamas moka gydyti pats: širdgėlą ir skausmą.
Ir kaip gera žinoti, kad stebuklai būna. Labai retai, bet būna. Šįkart Jūsų dėka.
Dėl Ogmio kreipkitės į jo globėją Ingą 8 659 35383!
