Šarpėjukei Lotai - tik dveji metai, bet ji jau išduota savo šeimininkų, auginusių ją nuo mažų dienų, mylėjusių, skiepijusių, glosčiusių. Lotai pati baisiausia gyvenime diena buvo šių metų rugsėjo 11 d. Tą dieną ji amžiams paliko savo namus, ją atvedė į niūrų , tamsų narvą ir ten paliko. Iš visos jos dar trumpo gyvenimo istorijos liko tik trys skaičiai - 847. Tai kalinio registracijos numeris, kuris kabės ant jos kaklo tol, kol ji ras naujus ją pamilsiančius žmones. Jų neradusi, kartu su kalnu eutanazuotų užšaldytų jos likimo draugų kūnų, ji iškeliaus iš „Grindos“.
Kartu su užsitrenkusio narvo grotų garsu, su svetimų žmonių balsais aplink, su daugelio nelaimėlių, tokių, kaip Lota, lojimu ir aplink tvyrančiu mirties kvapu į Lotos kūną jau pačią pirmą kalėjimo dieną pradėjo slinkti liūdesys, baimė, neviltis. Ji susigūžė savyje, įlindo į tolimą narvo kampelį ir nusprendė niekada iš jo nebesikelti, nevalgyti duodamo valdiško maisto, negerti vandens iš mirties namų krano, nebendrauti ir net pyktelti ant svetimų, landžiojančių į jos narvą žmonių. Taip Lotai merdint narve praėjo pusantros savaitės. Ji sukūdo neatpažįstamai, visai užgeso ir taip jau buvęs liūdnas ir balzganas žvilgsnis.
Vieną dieną Lotos niūrų gyvenimą praskaidrino dvi merginos, kurios niekaip negalėjo patikėti, kad ši mažo ūgio, miniatiūrinė šarpėjukė visiškai pasidavė ir niekada nebekovos dėl išlikimo. Jos išvedė Lotą pasivaikščioti, apglostė jos barchatinį, tik laikinai tapusį neišvaizdų kailiuką, patampė jos ausį ir uodegą, tarsi sakydamos: „ei, atsibusk, pradėk valgyti, pradėk reaguoti į aplinką, buvusiųjų šeimininkų jau niekada nebebus, bet, jei pasiduosi, nebebus niekada ir naujų, o tu kol kas net negali patikėti, bet nauji bus žymiai geresni, nei buvę, stenkis, kad jie tave pastebėtų, kad pastebėtų tavo viltį, tavo norą gyventi, jei tūnosi susisukusi kamputyje, apsigaubusi savo didelio skausmo skraiste, niekada per tą skausmo nepermatomą šydą tavęs nepastebės naujas tavo žmogus."
Po to lemtingo susitikimo, kuris padarė stebuklą, išjudino depresuojančią Lotą ir pažadino ją gyvenimui, praėjo kelios savaitės. Visas tų savaičių dienas Lota buvo meili, draugiška, valgė, nebepyko ant nė vieno žmogaus - ji apsisprendė: ji nori gyventi, ji dar tokia jauna, ji nori turėti tą vienintelį savo žmogų, kuris visada, visada bus šalia, mylės, neišduos.
Lota gyvens, gyvens laukdama TAVĘS, gyvens tikėdama, kad Tu esi, kad Tu tuoj pas ją ateisi, ateisi ir išsivesi ją iš mirties patalpos prieškambario, išsivesi į ilgą, laimingą gyvenimą.
Skambinkite, padėkite jau patikėjusiai naujo gyvenimo galimybe Lotai įgyvendinti tą naują gyvenimą. Tel. nr. 8 606 50618.
