Kai sodai apkimba baltais žiedais, o pievose geltonuoja pienės, skubame pasveikinti brangiausio pasaulyje žmogaus – Mamos. Pirmąjį gegužės sekmadienį žemė kaip niekada tampa graži ne tik nuo žydinčių gėlių, bet ir nuo žmonių šypsenų bei džiaugsmo. Jeigu kasdienybės takuose vis stengiamės pralenkti laiką spręsdami savas problemas ir rūpesčius, tai Motinos dieną ieškome širdyse gražiausių žodžių, tinkamų tik Jai – vienintelei.
Jau daug metų su gėlių puokštele skubu į kapines. Ten laukia mano Mama. Nežinau, ar pasiekia ją mano nukritusi ašara? Gal ji tik nurieda skruostu, o gilus atsidusimas ilgai sklaidosi begalinėje tyloje?.. Žvakių liepsnelės mirguliuoja prie juodo granito, o jų šiluma sklinda vis toliau. Matau, kad kapinėse daug kur plazdena žvakelės, pamerkta šviežių gėlių ar pasodinta ilgai žydinčių našlaičių. Tai Mamos švenčia amžinybės šventę – jos visiems laikams įsirašė mūsų širdyse gražiausiu žodžiu, pačia tikriausia meile.
Mamos nebėra, o jaučiu jos žvilgsnį, prisimenu net vaikystėje pasakytus žodžius, pamokymus. Ir vis gaila, kiekvieną dieną vis labiau ir labiau, kad nebuvau jai dėkinga, stengiausi neišgirsti svarbių pamokymų, pykau, bet dabar suprantu, kaip labai ją mylėjau. Ką pasakysiu Mamai, atėjusi vėl prie jos kapo? Myliu... ir kas dieną vis stipriau, nes jaučiu gyvenimo naštos svorį, o patarimo, kaip nepadaryti klaidos, nesuklupti, nėra. Tik intuicijoje prasiskverbia Motinos meilė ir pakelia iš klaidos, kad galėčiau, įgijusi pasitikėjimo ir stiprybės, eiti toliau...
Teksto autorė: Marytė Gustainienė
Kęstučio Vanago / BFL nuotr.
