Tai įvyko š.m. liepos 29 d. penktadienį 10 val. ryto, buvusioje Ąžuolo parduotuvėje Lazdynuose (Architektų gatvėje). Mano močiutė, nusprendusi nusipirkti duonos, sviesto ir meduolių, prie kasos padavė 50 litų kupiūrą. Gr1ža jai buvo atiduota kaip iš 20 litų - baltomis monetomis apie 7 litus. Pareikalavus grąžinti tiek pinigų, kiek priklauso, močiutė buvo apšaukta melage ir apgavike, kad reikalauja daugiau nei davė, o apsauginis pasiūlė nueiti į šalia esančią vaistinę nusipirkti vaistų. Anot jų buvo duota 20 litų, nors močiutė tikrai padavė 50 litų, norėdama juos išsikeisti prieš eidama į turgų. Apsaugos darbuotojas, parduotuvės vedėja, kasininkė užsipuolę aprėkė vieną pensininkę. Ji, priešinfarktinės būklės, be pinigų grįžo namo.
Paskambino man - anūkei į darbą. Aš, viską metusi, išsigandusi dėl močiutės sveikatos, iškart nuvažiavau pas ją. Šiek tiek aprimusios, nutarėm pabandyti išsiaiškinti, kas gi ten įvyko. Buvau įsitikinusi, kad kameros parodys visą tiesą... klydau...
Parduotuvės vedėja, susikvietusi dar kelias darbuotojas, apsauginį, sutiko parodyti filmuotą medžiagą. Ir ką - visoje parduotuvėje (salėje) - kameros pakeistos į spalvotas ir tik kamera prie kasos palikta nespalvota... Vedėja „pasiguodė“, kad čia gi cento parduotuvė - viskas pigu - kamerai prie kasos neužteko pinigų. Matosi, kad paduodamas banknotas, bet neužtenka rezoliucijos įrodyti kokia kupiūra. Net man esant šalia visi parduotuvės darbuotojai pradėjo ant mūsų pakeltu tonu šaukti ir nepagrįstai nervintis. Pataisykit, jei klystu, bet argi čia ne Iki tinklo parduotuvė, kuri savo tinklalapyje deklaruoja turinti etikos kodeksą: meilę pirkėjams, socialinę atsakomybę, sąžiningą elgesį, skaidrią veiklą, įstatymų laikymąsi, pozityvų požiūrį? Šįkart nepavyko įgyvendinti nei vieno.
Nieko nepešusios parduotuvėje, nusprendėm pasiskųsti policijai. Deja, įrodymų nėra, mums pasakė, kad net jei būtų buvę liudininkų teisybės reikėtų ieškoti tik teismo keliu. O apie tą parduotuvės vedėją policininkas jau žinojo. Mūsų manymu, likom apiplėštos vidury baltos dienos.
Po to prisiminiau, kaip kitoje „pigioje“ parduotuvėje Karoliniškėse visai kita močiutė verkė prie kasos laikydama atsegtą piniginę ir sakydama „Atiduokit! Nors aš ir pensininkė, bet žinau kiek aš turiu pinigų.“ Tąkart nesureagavau, nes nebuvau mačius visos situacijos ir net neįsivaizdavau, kad taip galėtų būti.... O „sistema“, pasirodo, veikia.
