Rašytojų klube trečiadienio vakarą buvo galima pasiklausyti Seimo narės, poetės, vienuolikos knygų autorės, žurnalistės – Dalios Teišerskytės eilėraščių. Vakaro metu poetę kalbino literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
Tik įėjus į Rašytojų Sąjungos salę padvelkia ramybe ir šiluma. Čia daug susimąsčiusių veidų, daugiausia vyresnio amžiaus moterų. Joms D.Teišerskytės kūryba labai artima, suprantama, šgyventa kiekvienai savaip, bet palietusi kiekvienos iš jų širdį.
Paklausus poetės, apie jos praeitį, gimtuosius namus, pasigirsta duslus atodūsis. Tai viena jautriausių temų rašytojai, todėl ji sako: „Gyvenau lyg su spygliu širdyje ir supratau, kad neturiu namų“. Šeima buvo išdraskyta: trėmimai, lageriai, kova su pačiu savimi dėl savęs ir kitų. Poetę, užaugino seneliai, nes tėvas buvo suimtas ir areštuotas, o mama buvo ištremta į Sibirą. Vaikystės prisiminimų šešėliai išties slogūs ir sunkūs.
Paklausta, kada pradėjo rašyti, kūrėja prisiminė mokyklos laikus, kai septintoje klasėje, per braižybos pamoką ji sukūrė pirmąjį eilėraštį. Jis gimė iš to, kad vienoje knygoje buvo rasta atvirutė su pusnuoge moterimi ir D.Teišerskytei dėl to pasidarė labai gėda. Tada ji ir sukūrė pirmąjį tikrą išgyventą eilėraštį.
Kritikui uždavus klausimą, kuris iš buvusių darbų pats artimiausias kūrėjos sielai, D.Teišerskytės veidas „prašviesėja“. Mieliausias darbas jai buvo Atgimimo laikotarpiu Mados ir poezijos teatre, kurį ji ir įkūrė. Dalyvaudavo tuomet madų dienose, važinėdavo po įvairius miestus ir visa tai atrodė svarbu, labai reikalinga ir vertinga. „Dalyvaudavau Mados dienose ir, atrodo, dariau stebuklus,“ – sakė D.Teišerskytė. Vienas iš mielesnių darbų ir vaikams leistas laikraštis „Tukas“.
Ruduo – pirmoje vietoje
Poetės lyrikoje ruduo iš visų metų laikų užima svarbiausią vietą. Pasak kūrėjos, kai išgyveni savo gyvenimo rudenį, netyčia ir pradeda rastis tas ruduo vis dažniau. Vienas įdomiausių D.Teišerskytės poezijos rinkinių ir vadinasi „Bijau rudens“ ( išleistas 1994 m.) Pora frazių iš kelių eilėraščių: „Ir vėl ruduo visai jau išprotėjo, lašais į veidą skaudžiai ir šaltai...; ir viso gyvenimo kreivės smigo žemyn iš lėto...; po praeitį vargiai kuities, nėra išeities iš lemties, tik draiskanos buvusio jausmo...“
Taigi rudens lyrikoje vyrauja vidiniai išgyvenimai, slogi nuotaika ir „sunkūs“ jausmai. O meilės pasaulis, kaip atrama ar centras visuomet išlieka pagrindinė poetės kūrybos tema. Dar analizuojama ir santykių, jausmų, aukščiausių žmogaus siekių, moteriškumo tematika.
Daug tekstų dainuojama
Daug D.Teišerskytės tekstų yra dainuojama. Poetė stebisi, kad dabartiniai į sceną ateinantys kūrėjai viską stengiasi daryti patys, nors, anot jos, kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai moka. „Todėl ir girdime labai prastų tekstų,“ – mano kūrėja.
Geriausius poetės tekstus atlieka: Viktoras Malinauskas, Birutė Petrikytė, Rūta Morozovaitė, Inga Valinskienė, Birutė Dambrauskaitė. Vienos žymiausių dainų, kurių žodžius parašė D.Teišerskytė: „Būk šalia...“, „Ateina metas suskaičiuot visas klaidas...“, „Senas tėvo smuikas...“.
Kūrybos vakare nuskambėjo ir kompromituojantis klausimas: Kam tokiai kūrėjai reikalingas viešumas? Dalia atsakė labai atvirai: „Tam, kad mane prisimintų ir matytų, nes kai ateina toks amžius, negali meluoti. Juk paskui gali neprisiminti, ką sakei vakar... .“
Vakaras pasibaigė Dalios Teišerskytės eilėraščių skaitymu.
Parengė: Agnė Straigytė
