Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pažadėtas ilgas, laimingas gyvenimas (nuotraukos)

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

2010-ųjų ruduo, pati rugsėjo pabaiga. „Grindos“ narve susiglaudusios, išsigandusios dreba dvi sesutės vilkiukės.

2010-ųjų ruduo, pati rugsėjo pabaiga. „Grindos“ narve susiglaudusios, išsigandusios dreba dvi sesutės vilkiukės. Jos - daugintojų neparduotas ar nepadovanotas produktas, kuriam vieta ne kur kitur, o benamių gyvūnų sanitarinėje tarnyboje. O kodėl „benamių"? Jos gi nors ir trumpai, bet turėjo namus, net 2,5 mėnesio šiltame guoliuke dūko su kitomis savo sesėmis ir broliais. Jas atnešusi ir lėtai mirčiai palikusi moteris, eidama pro duris, tepasakė tiek: „kiek galėjau, tiek išdovanojau, šitos užsiliko". Šį, apgailėtiną išdavystės procesą tada stebėjo mūsų vagonėlių akyloji akis Giedrė. Kliuvo išeinančiai iš „Grindos“, jau be gyvo nešulio, daugintojai nuo mūsų gležnos, bet tvirtos charakteriu Giedrutės, turėtų ji ilgam, o gal ir visam likusiam gyvenimui, atsiminti Giedrės jai įrašytą dvejetą už neišmoktą pamoką gyvūnų priežiūros klausimu.

Užsitrenkus paskui mažules sunkiems narvo vartams, vagonėliuose ramybės nebeturėjo nė viena savanorė. Dūsavome, skambinomės, planavome ir galiausiai surizikavome pasiūlyti sesėms iškeisti „Grindos“ erdvų narvą į kuklutį vagonėlių gardelį. Labai bijojome, kad kartu su vilkiukėmis į vagonėlius neatsėlintų klastingas parvas, kurio virusu mažulės galėjo užsikrėsti vos tik įkvėpusios grindos oro. Stebuklas įvyko: sesės, atsidėkodamos vagonėliams už išgelbėtas gyvybes, baisios ligos geltonuose, laikinuose namuose nepasėjo.

Gyvenimas ėjo į priekį sesutėms stovint ant dviejų kojyčių vagonėlių narve ir prašant dėmesio, glostymo, namų. Labai netrukus atėjo diena, kai vagonėlių komanda, apsiginklavusi lankstukais, skelbimais, drabužiais su beglobio logotipu, aukų dėžutėmis ir gyvaja manta išskubėjo į vegetarų dienos renginį Vilniaus Rotušės aikštėje. Mažosios sesės linksmai bėgiojo prie vagonėliams skirtos palapinės, su viltimi žiūrėdamos į kiekvieną praeivį. Jų akyse buvo susimaišę baimė, pasitikėjimas ir viltis. Temo. Vilkiukės, pavargusios nuo dienos įspūdžių, susisuko viena šalia kitos kartoninėje dėžutėje. Ant jų akių vokų slinko sunkus, bet labai saldus miego debesėlis. Staiga, renginio šurmulį perskrodė suskambęs mano telefonas, ir malonus vyriškas balsas ištarė: „Man labai reikia keturkojo draugo, kuris galėtų visur ir visada, su automobiliu ir be jo būti šalia manęs." Netrukus mes išvydome simpatišką jaunuolį, pasiryžusį savo namais pasidalinti su tuo, kas neturi jų, neturi šilumos ir meilės. Atsiprašęs šviesesnės sesės Martynas ant rankų pakėlė tamsesnę vilkiukę. Maja- nuskambėjo jau sutemose paskendusioje Rotušės aikštėje. Ji bus Maja.

Majai dabar vieneri metai ir du su puse mėnesio. Per visus šiuos metus Martynas pradžiugindavo mus savo skambučiu, linksmai pasakodavo apie Majos daromas namuose eibes, apie patirtas ligas ir ilgas slaugymo dienas, apie bendras keliones, apie Majos maudymąsi ežere, apie laimingas, be galo prasmingas draugystės akimirkas. Labai gaila, kad čia galiu įkelti tik devynias Majos mažytės, Majos paaugliukės ir Majos suaugusios nuotraukas, nes aš jų turiu apie 50. Kompaktą su šiomis nuotraukomis man į darbą atvežė automobiliu Martynas. Išbėgusi į kiemą iš karto automobilio salono antroje sėdynėje pamačiau ją: mylimą, laimingą, iššukuotu, blizgančiu kailiuku, iškištu liežuviu baltadantę Mają, kurios akys kalbėjo dar iškalbingiau už Martyną. Šeimininkui paliepus pasisveikinti, Mają drąsiai ištiesė man leteną: „Imk, jei tu Martyno draugė, tai tu ir mano draugė." Įsikibau į Majos šilkinius kvepiančius plaukus, gerklėje užstrigo tokia didelė, sūri laimės ašara. Pakviečiau Mają pasivaikščioti, ji liuoktelėjo iš mašinos, bet toli nebėgo, akies krašteliu sekė joje likusį šeimininką. Neramu, kas čia vyksta, nejau išvažiuos. Jaučiau, kad kamuojama šių klausimų Maja negalėjo susikaupti bėgiojimui žolėje. Dar sekundė ir ji jau automobilyje. Na važiuojam, važiuojam namo greičiau...

Mojavau jiems ilgai, tiems  laimingiems, turtingiems vienas kitu žmogui ir šuniui. Automobilis išnyko gatvės gale, o aš stovėjau ir galvojau: pildosi pažadėtas ilgas, laimingas gyvenimas... Kaip gaila, kad ne visiems.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt