Šiandien sukanka 120 metų, kai gimė vienas kruviniausių žmonių pasaulyje – Adolfas Hitleris. Nors jis ir jo sukurta nacistinė Vokietija sunaikino milijonus žmonių, iki šiol yra tuo besižavinčių ir netgi garbinančių, taip pat ir Lietuvoje. Matyt, tokie gerbėjai ir šįryt iškėlė nacistinės Vokietijos vėliavas ant Tauro kalne esančių flagštokų Vilniuje.
Net neabejoju – jie neskaitė lietuvių rašytojo Balio Sruogos knygos „Dievų miškas“, kurioje jis aprašė, ką patyrė nacių koncentracijos stovykloje Štuthofe. Beje, į koncentracijos stovyklą jis pateko už tai, kad Lietuvos inteligentija ir žmonės nepakluso nacių reikalavimams duoti jiems „patrankų mėsos“ – formuoti karinius dalinius iš Lietuvos jaunimo karui Rytų fronte.
Šis lietuvių pasipriešinimas nacių politikai, beje, leido išsaugoti žmones partizaniniam karui su Sovietų Sąjunga. Bet, matyt, iki šiol yra tokių, kurie mielai būtų padėję galvas už Adolfą Hitlerį laukuose prie Kursko ar kur nors kitur. Tiesa, jeigu naciai būtų laimėje karą, beveik garantuotai jų vaikai jau nebūtų kalbėję lietuviškai – mat, kaip sakė kažkuris Adolfo Hitlerio bendražygis (J.Goebbels?), Baltijos tautos turėjo išnykti kaip „vandens lašas ant įkaitusio akmens“.
