Vakar vyko kasmetinis jaunimo piligriminis žygis iš Vilniaus į Trakus, kurį organizavo Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centras.
Bežygiuojant 30 kilometrų iki Trakų kilo daug pamąstymų, susijusių su „piligrimyste“ ir jos prasme. Nuo pat senovės krikščionių piligriminių kelionių kryptys buvo susijusios su Jėzaus gimimo, gyvenimo, nukryžiavimo ir prisikėlimo vietomis, o tokių kelionių tradicija, anot skirtingų šaltinių, gali būti skaičiuojama nuo IV–V amžiaus. Žinoma, Lietuvos teritorijoje piligrimai iš svetur pasirodė kiek anksčiau nei misionieriai, atvykę į pagonių žemes skleisti krikščioniško mokymo.
Žodis „piligrimas“ turi „atvykėlio iš labai toli“ reikšmę, taigi tai ir yra tiksliausia nuoroda į anksčiau egzistavusios piligrimystės pagrindinę idėją – keliauti toli, skleisti savo Dievo mokymą (piligrimystė būdinga ne tik krikščionims), liudyti savo tikėjimą ir keliauti turint tik sau būtiniausius daiktus, kad pagrindinė piligrimo dvasinio tobulėjimo paskata būtų sutvirtėjęs tikėjimas, o ne komforto elementai. Dažniausiai piligrimai keliaudavo grupėmis, nors egzistavo ir asketiška piligrimystė, kurios metu žmonės pėsčiomis išeidavo iš namų nenumatę nei konkrečios kelionės trukmės, nei atstumo, kurį keliaus. Taip jie visiškai atsiduodavo Dievo valiai ir jo malonei.
Natūraliai iškyla klausimas, ar šiais laikais piligrimystė yra prasminga? Juk savo tikėjimą galima liudyti ir naudojantis, pavyzdžiui, žiniasklaida, net neišeinant iš namų. Ar galima teigti, kad piligrimystė išlaikė tik simbolinę savo reikšmę?
Iš pažiūros atsakymas turėtų būti teigiamas. Šio piligriminio žygio metu teko eiti 30 kilomentrų, didžiąją laiko dalį teko žygiuoti važiuojamąja kelio dalimi,vadinasi ir trikdyti eismą, ignoruoti pasipiktinusių vairuotojų garsinius signalus, o galiausiai ir šlapti po lietumi. Susidaro įspūdis, kad tai kelia tik nereikalingą diskomfortą, kurio būtų galima išvengti. Vis dėlto piligrimystė sėdint ant sofos yra žymiai patogesnė.
Tačiau medalis turi dvi puses. Piligrimystė, priešingai nei dažnai mėgsta tvirtinti religijų kritikai, suteikia raiškos laivę: „Aš tikintis, man tai suteikia džiaugsmo, aš dėl to jaučiuosi laimingas ir tuo noriu pasidalyti su kitais“, – pasakojo vienas iš žygio dalyvių. Žygiuojant ilgus atstumus su žmonėmis, kurie juda priekin vedami tų pačių vertybių, šlovinimo metu rankos tarsi pačios kyla į dangų, o pirmą kartą girdimos giesmės įsimena greitai, kaip moksleiviui mokslo metų pabaigos data.
Ne ką mažesnė yra ir psichologinė piligrimystės reikšmė. Ji ugdo bendruomeniškumo pojūtį ir solidarumo su aplinkiniais vertybę. Tai atsispindi bendrų pietų metu, maisto laiminime, kai dalijamasi ne tik bendravimu, bet ir paprasčiausiais meterealiniais dalykais, pvz. sumuštiniais.
Laikui bėgant keičiasi piligrimystės būdai ir jos detalės, bet pagrindinis objektas – Dievas – niekada.
Dar viena paminėjimo verta piligrimystė yra ne kas kita, kaip kiekvieno tikinčio žmogaus gyvenimas. Biblijoje yra palyginimų, kurie apibūdina, kokiais būdais Jėzus savo gyvenime buvo išduotas, kalbant ne tik apie Jo asmens išdavimą kareiviams (pagal susitarimą Judas pabučiavo Jėzų, taip išduodamas, kad tai yra Jis), bet ir apie idėjinę išdavystę, viešą Jo mokymo išsižadėjimą. Petras tai padarė 3 kartus. Gyvenimiška piligrimystė, ko gero, nuo to ir prasideda – nebijojimo pasakyti, kuo gyvenime yra tikima, o galiausiai ir praktinės to išraiškos, pavyzdžiui, gerų darbų darymo. Kad žmogus būtų geru piligrimu nebūtina kiekvieną savaitgalį žygiuoti 30 kilometrų.
Ir galiausiai – bet kokia piligrimystė yra savotiškai egzotiška. Kiek kartų Jums teko eiti važiuojamąja kelio dalimi stoties rajone arba kelyje Vilnius–Trakai?
Izabelė Pukėnaitė
