Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Po 10 metų auginimo šunį norėjo atiduoti likimo valiai

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Kaune dingo šuo: patinėlis, daugiau kaip 10 metų amžiaus. Šuo tikrai nepiktas, draugiškas. Jau labai ilgai pabėgęs, tikriausiai neėdęs ir labai nusilpęs. Todėl pamačius jį, labai prašau priglausti ir pranešti,“ – tokį skelbimą internete aptiko gyvūnų globos asociacijos atstovė. Tačiau susisiekus su gyvūno šeimininke, paaiškėjo, kad jis tapo nebereikalingas.

„Kaune dingo šuo: patinėlis, daugiau kaip 10 metų amžiaus. Šuo tikrai nepiktas, draugiškas. Jau labai ilgai pabėgęs, tikriausiai neėdęs ir labai nusilpęs. Todėl pamačius jį, labai prašau priglausti ir pranešti,“ – tokį skelbimą internete aptiko gyvūnų globos asociacijos atstovė Lolita. Moteris, atpažinusi, kad ieškoma vokiečių aviganio, kuris šiuo metu yra jų prieglaudoje, susisiekė su šeimininke, tačiau taip graudulingai ieškotas gyvūnas pasirodė nebereikalingas.

Šis šuo, rastas Santakos policijos pereigūno, „Nuare“ gyvena jau 36 dienas ir per visą tą laikotarpį tikroji šeimininkė Lina B. (pavardė tarnybai žinoma) nė nesiteikė užsukti pasidomėti augintinio likimu. Aptikus skelbimą, merginai buvo paskambinta ir pranešta apie šunį, tačiau užuot pati atvykusi jo atsiimti, ji į gyvūnų globos tarnybą atsiuntė kažkokį vyriškį. Jis pareiškė, kad šeimininkei vokiečių aviganis nebereikalingas, tad reiktų tiesiog atlikti eutanaziją. Suprantama, „Nuaro“ darbuotojai nepatenkino vyriškio prašymo ir laukė atvyksiančios pačios Linos B.

Mergina taip ir nesiteikė atvykti iki pat vasario 21 dienos, pirmadienio. O ir tada į gyvūnų globos tarnybą ją atginė tik baimė, kad „Nuaras“ gali parašyti policijai pareiškimą dėl gyvūno nepriežiūros. Mergina atvyko kartu su motina, tačiau nei viena nemanė šuns pasiimti. Abi buvo nusiteikusios šunį palikti gyvūnų prieglaudos darbuotojų žiniai. Bėda ta, kad moterys užmiršo, jog gyvūnas, nors ir neregistruotas, teisiškai priklauso joms ir todėl jos privalo atsakyti už jo gerovę. Kai „Nuaro“ darbuotoja paklausė, ką gi jų manymu reiktų daryti su gyvūnu, negi tiesiog atlikti eutanaziją, moterys atšovė „Mes neprašome jo užmigdyti“. Logiškai mąstant, tada lieka tik viena alternatyva – šunį kam nors padovanoti. Tačiau prisiminus jo amžių – vokiečių aviganiui jau 10 metų, pasidaro aišku, kad greičiausiai tokio seno gyvūno jau niekas nebenorės imti. Šeimininkės išgirdusios šį pasvarstymą tiesiog sumišo ir nieko nebeatsakė.

„Nuaro“ darbuotojai dar bandė įtikinti pasiimti augintinį atgal, bet moterys nieko nenorėjo girdėti. Jų pasiaiškinimas buvo tas, kad mirus vyrui jos nebesusitvarko su vokiečių aviganiu – jis nuolat drasko voljerą, pabėga. Maža to, jos finansisškai nebeišgali išlaikyti gyvūno. Viskas būtų lyg ir suprantama, jei tik tai būtų tiesa. Šeimininkės rašydamos pasiaiškinimą dėl gyvūno atsidūrimo „Nuare“ nuolat pašnibždom tarėsi, kaip išsisukti nuo jo globos. Moterų argumentus griovė ne tik jų pačių elgesys, bet ir „Nuaro“ darbuotojų liudijimai. Nors šeimininkės teigė, kad vokiečių aviganis agresyvus, nuolat išdrasko voljerą ir pabėga, tačiau gyvūnų prieglaudoje jis elgėsi visiškai priešingai. Šuo nė karto nepuolė nė vieno darbuotojo, neišdraskė voljero ir nebuvo pasprukęs. Be to, jos prieštaravo ir pačios sau – juk skelbime, kuriame ieškoma augintinio, rašoma „Šuo tikrai nepiktas, draugiškas“.

Po netrumpų diskusijų Lina B. dar labiau pribloškė „Nuaro“ darbuotojus teigdama „Jeigu šuo būtų kokių trijų metų, mes jį pasiimtumėme atgal, bet dabar...“. Pasirodo, jaunesniam šuniui atsirastų ir pinigų maistui, ir noro suręsti tvirtesnį voljerą. O kam gi reikalingas senas šuo?

Moterims buvo pasakyta, kad jos privalo šunį pasiimti iki vasario 22 d. 12 val., tačiau tądien nė viena nepasirodė. Viena iš šeimininkių atėjo tik kitos dienos vakare. Tiesa, atėjo ne savo noru, šiam poelgiui ją paskatino sūnus, šiuo metu esantis užsienyje. Jis susiekė su „Nuaru“ ir aiškinosi, kodėl neatiduodamas vokiečių aviganis. Akivaizdu, kad moterys nuo šeimos nario slėpė faktą, kad pačios atsisakė pasiimti augintinį. Norėdama užglaistyti savo melagystes šeimoje, Linos B. motina kitą dieną atvyko ir „Nuarą“ ir kardinaliai pakeitė savo nuomonę – grasino teismu, teigė, kad „Nuaras“ pasisavino jos šunį. Prisiekinėjo, kad jokio prašymo atsisakyti šuns nerašė, nors jos dukros Linos B. ranka rašytas prašymas guli tarnybos archyvuose. Dėl nuolat besikeičiančios šeiminikių nuomonės atrodė, kad ši istorija niekad neturės pabaigos. Laimei, neitikėtai vasario 23 d. Linos B. motina dar kartelį užsuko į „Nuarą“ ir jau be jokių pykčių paprašė, kad šuo jai būtų atiduotas. Prašymas buvo įvykdytas. Tiek vokiečių aviganis, tiek jo šeimininkė džiaugėsi galutiniu sprendimu.

Džiugu, kad po ilgų svarstymų ir diskusijų šeimininkės susiprato darančios klaidą ir istorija baigėsi laimingai, tačiau „Nuaro“ prieglaudoje netrūksta gyvūnų, kurių tikrieji šeimininkai tiesiog paliko juos likimo valiai. Baisiausia, kad dėl tokio žmonių nesupratingumo ir beširdiškumo kenčia ne tik jų augintiniai, bet ir beglobiai gyvūnai. Juk tikrųjų šeimininkų pamestas šuo užima voljerą, kuriame galėtų gyventi ir nuo mirties būtų išglebėti gyvūnai, iš tikrųjų neturintys globotojų.

Tiesa, ne visi augintiniai prieglaudoje palikti iš piktos valios, kai kurie šeimininkai tiesiog ilgą laiką neranda savo dingusio gyvūno. Tam, kad būtų kuo mažiau tokių nesusipratimų, pabėgus augintiniui reiktų nepamiršti patikrinti „Nuaro“ svetainę ir pasižiūrėti, ar ten neskelbiama būtent apie jūsiškį dingusį gyvūnėlį, nes dažnai tie pradingėliai atsiranda būtent minėtos tarnybos prieglobstyje.

Komentarai
Temos Likimas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt