Dabar populiaru
Publikuota: 2012 lapkričio 29d. 13:35

Prarastas žmonijos rojus: Marija Gimbutienė ir Terence Mckenna apie istoriją

Nuotraukos pavadinimas
Nuotraukos pavadinimas

Kodėl žmonija yra dominuojanti ir karinga, pradedant smulkiais šeimos konfliktais ir baigiant masiniais genocidais, iš kur atsirado valdžia, klasės, visuomenės stratifikacija,...

Kodėl žmonija yra dominuojanti ir karinga, pradedant smulkiais šeimos konfliktais ir baigiant masiniais genocidais, iš kur atsirado valdžia, klasės, visuomenės stratifikacija, neapykanta, smurtas, vergija ir destruktyvus vartojimas? Psichologas Karlas Jungas  sako: „Mums reikia daugiau žmogiškosios prigimties supratimo, nes vienintelis realus pavojus, kuris egzistuoja yra pats žmogus, jis yra didysis pavojus ir mes apgailėtinai to nesuvokiame. Mes nieko nežinome apie žmogų, tikrai per mažai. Reikia tyrinėti jo psichiką, nes mes esame blogio kilmė."

Aš manau, šiandienos problemų šaknų reikėtų ieškoti praeityje ir pažvelgti kaip gyveno taikios kultūros. Ar yra civilizacijos, kurios niekad nekariavo? Taip, nors ir sunku patikėti kai žmonijos istorija nusieta žiauriais karais ir nusikaltimais prieš žmoniją.

Taika ir deivių globojamos senovinės Europos civilizacijos – Marija Gimbutienė

                      „Civilizacija kuri klestėjo Senojoje Europoje nuo 6500 iki 3500m. pr. Kr. buvo taikinga ir nehierarchinė. Jos gyvenimo lygis aukštesnis nei daugelio androkatinių klasinių visuomenių. Senoji Europa ir jos įpėdiniai Egėjo ir Viduržemio jūrų rajone ilgus amžius gyvavo taikiai ir ramiai, be moterų ar vyrų valdžios persvaros ir sukūrė nuostabaus grožio meno kūrinių“, – rašo savo knygoje „Senoji Europa“ pasauliniu lygiu išgarsėjusi lietuvių archeologijos revoliucionierė, feminizmo ir emancipacijos įkvėpėja, pagoniškojo renesanso asmenybė – Marija Aleksaitė Gimbutienė.

Ji ne tik padarė perversmą supratime apie istoriją, bet ir buvo naujausios tarpdisciplininės mokslo šakos – archeomitologijos pradininkė, kuri padėjo pažvelgti į praeitį naujai ir padarė ją žymiai įdomesnę. Tam labai pravertė jos didelės folkloro, mitologijos ir archeologijos žinios, gebėjimas skaityti meno vaizdų kalbą. Taikydama savo metodiką Gimbutienė atranda matriarchatinę Senosios Europos kultūrą, klestėjusią paleolito ir neolito laikotarpiu iki karingųjų indoeuropiečių atsikraustymo. Nors pastaroji teorija susilaukia daug ir įvairios kritikos, tačiau vis dar lieka dominuojančių senosios kultūros modelių, įtakojančias pabusti ikikrikščioniškąsias religijas, pasaulinius feminizmo judėjimus.

                      Gimbutienės nuomone, žmonijos istorija yra iškreipta, paremta patriarchalinės dominuojančios kultūros stereotipais, klaidingų archeologų ir teologų požiūriu. Archeologų nuomone, civilizacija reiškia hierarchinę politinę ir religinę organizaciją, karus, susiskirstymą į klases ir sudėtingą darbo pasidalijimą. Pavyzdžiui Sekslo kultūra nelaikoma civilizacija, nes nebuvo karalių ir karų.  Šis modelis iš tikro būdingas androkatinėms (vyro valdžios) visuomenėms. Tačiau archeologiniai duomenys ir paleolito menas rodo, kad pačios seniausios religijos garbino deives, o ne vyriškus dievus. Pirmykštė dievybė, kuria mūsų protėviai garbino paleolito ir neolito laikais, buvo moteris, tai giliai veikė jų socialinius modelius. Iš tikrųjų priešistoriniu laikotarpiu nėra užregistruoto nė vieno Dievo Tėvo įvaizdžio.

                      Tuomet moteris užėmė aukštą padėtį, tačiau tai dar nereiškė, kad buvo matriarchatas – moterų valdžia. Iš tiesų nei Senojoje Europoje, nei visame senajame pasaulyje nerasime autokratinės sistemos kur moteris būtų valdžiusios, o vyrai beteisiai. Kaip tik aptinkama tokia struktūra, kur abiejų lyčių padėtis vienoda, tokia visuomenė galėtume pavadinti lygių partnerių visuomene. Iki patriarchato įsigalėjimo priešistorės visuomenės buvo subalansuotos, sveikos ir tvirtos. Nors moteris turėjo svarbų vaidmenį, klestėjo abipusė pagarba. Žmonės gyveno egalitarinėje sistemoje  nedidelėmis grupelėmis, motinos bei vaikų ryšiai buvo labai glaudūs. Senelė ir motina vadovavo giminei, tvarkė ir apeiginį bei dvasinį gyvenimą.

                      Deivės religija buvo pati ankstyviausia ir trūko šimtus tūkstančių metų. Patys seniausi meno paminklai yra religiniai simboliai. Stebėtinai atrasta labai daug beveik vien dievybes įkūnijančio meno pradedant nuo ankstyvojo paleolito laikų titnago skulptūrėlėmis, uolų, akmens ir kaulo raižiniais. Uolos kuriose aptinkamos nuostabus gyvulių piešiniai buvo paleolito laikų šventyklos. Akmeninių, raginių ir kaulinių skulptūrėlių atsirado tarp 27000 ir 25000m. pr. Kr. Jų kas kart daugėjo ir vėliau jas vaizdavo ne vien skulptūrų pavidalu, bet akmens ir kaulo raižiniuose. Didelis jų skaičius leidžia susidaryti vaizdą ką jos simbolizuoja. Vazų raštai taip pat yra svarbus įrodymas, tai ne tik dekoracijos, bet vaizdavo simbolius.

                      Deives galima klasifikuoti pagal jų aspektus bei funkcijas ir vadinami stereotipais. Marijos Gimbutienės nuomone paleolito skulptūrėlės nebuvo Veneros – gražuolės vyrų seksualiniam pasitenkinimui. Toks požiūris yra suformuotas 20a. pasaulėžiūros. Mūsų protėviai buvo daug filosofiškesni. Priešistorinio meno negalima atskirti nuo religijos. Deivės buvo su pabrėžtų užpakaliu, krūtimis, vulva – regeneracijos simboliai. Vienos jų sėdmenys paaiškėjo buvo tuščiaviduriai kiaušiniai, tikriausiai girdėjote apie kosminio kiaušinio mitą. Dievybių funkcijos buvo daug reikšmingesnės: teikti, saugoti, atimti ir atkurti gyvybę. Svarbiausia buvo Gimimo Deivė vaizduojama gimdymo poza arba su labai pabrėžta vulva. Gimdančių deivių skulptūrėlės skirtos pagerinti žemės, gyvūnų, žmonių vaisingumą ir saugoti duoną. Ją galima laikyti vėlesnių laikų Žemės Motinos prototipu, visa teikianti ir gausinanti Deivė paukštė, vaizduojama su paukščio galva ir sparnais bei didelėmis krūtimis ir žymima jai būdingais ženklais – ševronais(V formos ženklai), meandromis, zigzagais ir kitais su vandens sfera susijusiais simboliais ir Mirties deivę sustingusia poza. Atgimimo (Regeneracijos) Deivės aspektų galime įžiūrėti žuvies, ežio ir varlės simboliuose. Gyvatė, kurios vaizdavimas kaulo raižiniuose ryškiai susijęs su pumpurais ir augalo šakelėmis, greičiausiai simbolizavo kasmet atsinaujinančią gyvybės energiją. Auklėjimo deivės turėjo meškos, paukščių kaukes, turėjo kuprines, nes rūpinosi vaikais. Kaulo, rago raižiniai rodo turtinga simboliką, kalendorines apeigas, ženklus, susijusias su gimimu ir mirtimi, gyvybės užtikrinimu, materialinių gėrybių gausinimu ir kt.

                      Senojoje Europoje nerasta duomenų rodančių buvus patriarchalinės indoeuropiečių sistemos, kur valdžia priklausė genties vadui. Kaimai tvarkėsi savarankiškai, nėra įrodymų, jog jie būtų priklausoma didesnio politinio darinio dalis. Archeologams visada buvo sunku įsivaizduoti pažengusią visuomenę, kurios nevaldytų vyrai. Miestietiško gyvenimo atsiradimą pagrindinai sąlygojo karai, o ne žemdirbystė. Nebuvo ginklų išskyrus skirtu medžiokliai. Nebuvo akmeninių sienų ir kalvų gyvenviečių – jie kurdavosi gražiausiuose kampeliuose. Tai rodo, kad gyvenvietės nebuvo puldinėjamos. Menhyrai buvo ne kilmingųjų namai, o  šventyklos kurias prižiūrėjo moterys. Nėra ir karinės tematikos meno. Nė viename kapinyne nepastebėta smurtinės mirties  atvejų. Senosios Europos kapai rodo pagarbą veikiau protėviams negu  ypatingoms asmenybėms, valdovams, didvyriams ir kariams. Pagarba  moteriai dvasininkei ir šeimos galvai neginčijamai patvirtina ir laidojimo apeigos. Moterų kapuose rasta šventyklų skulptūrėlių. Pasirodo pirmieji raštą išrado ne šumerai, o maždaug du tūkstančius metų anksčiau Senojoje Europoje. Tačiau Senosios Europos raštas nebuvo kaip šumerų ar egiptiečių rašmenys, sukurtas ekonominiais, teisiniais, administraciniais tikslais, o buvo sakralinis raštas.

                      Kretos saloje Senosios Europos kultūra egzistavo keliais tūkstantmečiais ilgiau nei žemyne ir ypač suklestėjo II tūkstantmečio pr. Kr. I pus. Kretos kultūra išgarsėjo savo aukšto lygio kultūra, meno kūrinių gausa, meistriškomis ir gražiomis freskomis. Leonardas Wolley rašė, kad Kretos Mino kultūra yra „pati dvasiškiausia visame Senajame Pasaulyje“, „kerinti pasakų šalis“ ir „nuostabiausias gyvenimo džiaugsmo įsikūnijimas“. Mino bendruomenės buvo mažos, egalitarinės, nors ankstyvuoju periodu Knose gyveno apie 18000 žmonių. Buvo teakratinė(deivės) santvarka.

                      Mokslo pasaulį nustebino freskose vaizduojamos gražios, elegantiškos moterys prabangiais drabužiais, dažnai apnuoginta krūtine. Daugelis jų pavaizduotos kaip dvasininkės ir deivės todėl neabejojama, kad religinėje sferoje iki Mikėnų kultūros laikų viešpatavo moterys. Vyriausiajai Deivės atstovei Knoso Sosto kambaryje buvo skirtas sostas. Jis papuoštas apskritimu ir pusmėnuliu, o abiejose pusėse ant sienų nupiešti grifai – Deivės sargybiniai, palmės ir lelijos.

                      Mūsų nelaimei šios nuostabios ir taikios Senosios Europos civilizacijos žlugo dėl pašalinės įtakos. Kretos kultūra žlugo ne dėl vidinės nesantaikos, bet dėl gamtinės katastrofos ir laipsniško indoeuropiečių kalba šnekančių patriarchalinių mikėniečių skverbimosi į salą iš Graikijos. Anot Marijos Gimbutienės Senosios Europos civilizacija žlugo dėl Kurganų arba Pilkapių, kultūros žmonių iš Dniepro ir Volgos stepių įsiveržimų. Šiai kultūrai buvo būdinga ganomoji gyvulininkystė su žemės ūkio užuomazga, patriarchalinė ir hierarchinė visuomenė. Tolimų teritorijų grobimui pravertė arklio prijaukinimas. Kurgano kultūros žmonės buvo gerai apsiginklavę. Jų migracijos į Europa įvyko trys kartus. Vykstant užpuolimams taiki ir ilgai gyvavusi feministinė kultūra palaipsniui nyko, ją keisdavo kariaujančios, dominuojančios, trumpai trunkančios ir nuolat žlungančios. Deives garbinusi mūsų protėvių Senovės Baltų kultūra ir pagonybė žlugo grobiant šiuos kraštus krikščionims – patriarchaliniai dominuojančiai kultūrai. Bet iki šiol net Lietuvos atokiuose kaimeliuose dar galima rasti žmonių, kurie vis dar praktikuoja protėvių religiją, palaiko tvirtus ryšius su gamta, kuria meną ir garbina žemės Deivę.

                      Mano nuomone Marijos Gimbutienės darbai turėtų būti labiau populiarinami visuomenėje, mokyklose ir bibliotekose, nes mums reikia žinoti daugiau apie bendruomenes kurios gyveno be karų, nelygybių,valdovų ir griežtos hierarchijos, nes gyvename laikais kai feministinės ir gamtą mylinčios visuomenės labiausiai reikia. Gimbutienė yra pasakiusi „Šios nuostabios kultūros jau nebegrąžinsime, tačiau galime pasisemti protėvių išminties ir pritaikyti šiandien“.

Archajinis atgimimas ir enteogenai – Terence Mckenna

                      „Kuo žmonių bendruomenė yra labiau prisirišusi prie augalų logoso – Gajos organinio pasaulio kolektyvumo – tuo jų ryšys artimesnis Deivės archetipui ir dėl to partneriško stiliaus visuomenės. Paskutinį kartą kai bendrasis vakarietiškas mąstymas buvo atnaujintas augalų proto pažinimu buvęs pabaigoje Helenistinės Eros, prieš tai kai mistinės religijos buvo išnaikintos entuziastingų krikščionių barbarų.“ – Terence Mckenna

                      Terence Mckenna yra vienas žymiausių šių laikų filosofas ir etnobotanikas, rašytojas ir kaip Marija Gimbutienė išmintingomis kalbomis gelbėjantis pasaulį. Jo idėjos panašios ir tikriausiai įtakotos Marijos, kad vakarietišką dominuojantį patriarchalinė kultūra yra destruktyvi ir tik tai taiki, dvasinga ir feministinė garbinanti Didžiąją Deivę ar gamtą bendruomenė gali ilgai egzistuoti ir užtikrinti laimingą gyvenimą visiems. Terence daugiau kalba apie žmogaus ir augalų simbiozės –  enteogenų vartojimo svarbą siekiant neleisti iškilti ego, kuris yra dogmatiškumo, dominavimo ir karingumo šaltinis. Daugelis senovės visuomenių juos vartojo ir kai kur ikišiol tai daro. Augalai yra pavyzdys organizmų, kurie efektyviai ir pakartotinai panaudoja resursus. Daug gamina ir mažai vartoja.

Savo knygoje „Food of the Gods“ („Dievų maistas“) Terence Mckenna žmonijos egzistavimo periodus, farmakologinę piligrimystę pateikia keturiais apibūdinančiais skyriais: „Rojus“, „Prarastas rojus“, „Pragaras“ ir viltingai, bet ne optimistiškai „Rojus grąžintas“.

Mistiškas yra staigus modernaus žmogaus atsiradimas iš aukštesniųjų primatų – smegenų dydžio ir elgsenos pokyčiai įvykę mažiau nei per 3 milijonus metų. Per 1.000.000 metų fiziškai mes mažai pasikeitėme. Bet įspūdingas kultūrų, socialinių institucijų  ir lingvistinių sistemų daugėjimas yra sunkiai paaiškinamas. Tačiau oficialus mokslas neįskaitė dietos poveikio evoliucijai. Mckenna iškėlė „Apsvaigusios beždžionės“ teoriją, pasak kurios žmonių evoliucija paspartino psichotropiniai grybai. Senosios Afrikos žemyne kur pasak mokslo atsirado pirmieji žmonės tuomet vešėjo atogrąžų miškai ir augo mėšlą mėgstantis haliucinogeniniai (psilocybe genties) grybai. Bedžionės ieškodamos naujų maisto šaltinių pradėjo maitintis vabzdžiais, kurie gyvena mėšlę ir taip galėjo jų netyčia paragauti.

Moksliškai nustatyta, kad jei šie grybai suvartojami labai mažais kiekiais pagerina regos aštrumą, o medžiotojams tai didelis pranašumas. Truputį didesnį kiekiai padidina seksualinį aktyvumą patinuose ir padidina tikimybę susiporuoti, susilaukti daugiau palikuonių. O kai žmonės pradėjo vartoti didelius kiekius nuslopino patinišką dominavimą ir teritoriškumą, nugriovė ribas, normas ir sukėlė šamanišką ekstazę, padėjo susisiekti su „transcendentiniu kitu“ ar dar kitaip vadinama Didžiąja Deive, Gaja – Žemės protu, taigi religijos turėjo susiformuoti vien dėl keistų ir stulbinančių potyrių. Rasta uolų piešinių vaizduojančius šamanus su grybais. Tai buvo svarbu stiprinant bendruomenės ryšius, grupinis seksas, kuris skatino genų maišymąsi, didesnį gimstamumą ir atsakomybę už rūpinimąsi ne tik savo, bet bendruomenės palikuonimis. Visi šie faktoriai drastiškai paspartino evoliuciją ir intelekto didėjimą kaip teigia Terence Mckenna.

Deja šis rojus pradėjo nykti kartų su atogražų miškais kai į Afrikos žemes atėjo sausra. Šių enteogeninių grybų likdavo vis mažiau. Mažėjančias grybų atsargas žmonės bandė išsaugoti natūraliame konservante – meduje. Bet išėjo taip, kad meduje prasidėjo fermentacija ir pasigamino naujas svaigalas – alkoholis. Šios aplinkybės nulėmė patriarchališkos ir hierarchinės visuomenės atsiradimą. Palaipsniui baigėsi Deivės garbinimas, šamanistiniai ritualai, pradingo susikaupusios žinios apie augalus ir prasidėjo „Pragaro“ periodas. Žinoma atsiskyrusios nuo  modernių civilizacijų išliko bendruomenės, kurios iki šiol dar naudoja psichodelikus, garbina Deives ir yra harmoningos, bet jų per mažai.

Filosofas Terence Mckenna sako – „Išdžiūvus žemei visa to pasaulio pusiausvyra, pasaulis su dainomis, šokiais, tapyba, muzika, pasakomis, astronomija, medicina viskas tai buvo dingę ir tas praradimas tapo niežuliu, kurio mes negalime pakasyti. Todėl mes ir esame tiek daug nuo visko priklausomi, mes esame kaip vaikai disfunkcinėje šeimoje. Mes buvome išrauti nuo to kas mums labai svarbu tai mus paliko su egzistenciniu ilgesiu, kurių pinigai, jėga, moteris neišpildo ir kad mes kažkada turėjome simbiotinį santykį. Istorija yra kritimas iš tos tobulos pusiausvyros būsenos ir jei toliau būs netikrinama jį taps mirtina beveik viskam. Todėl mes turime grįžti atgal prie partneriško gyvenimo modelio.“

                      Šiuolaikiniai žmonės nežino kas yra tikrojį laimė. Jie juodai dirba visą gyvenimą, vergauja menkaverčiams daiktams, propagandai ir ideologijai primestos valdovų ir skirtos manipuliuoti žmonija. Jei nori ko nors pasiekti turi dalyvauti grūmtinėse, žaisti pagal taisykles, gauti diplomą, darbą, gauti tą, aną, o juk norisi pagaliau ramiai pagyventi šiuo momentu. „Civilizacija tai yra 6 bilijonai žmonių bandantys padaryti save laimingus stovėdami vieniems ant kitų pečių ir spardydami vienas kito dantis – tai nemaloni situacija“, „Ir vis jūs galite atsitraukti ir pažvelgti į šią planetą, matyti, kad turime pinigų, galios, medicinines žinias, mokslinį žinojimą-kaip, meilę ir bendruomenę sukurti žmonišką rojų. Bet mes esame valdomi tu mažiausiai protingų, mažiausiai kilniadvasių ir mažiausiai aiškiaregių. Mes esame vedami tu, kuriems mes mažiausiai rūpime ir mes nesipriešiname dehumanizuotoms vertybėms, kurios mums perduodamos kaip kontrolės objektai.“ – Terence Mckenna

                      Tai, kad daug vartojame nereiškia, kad esame laisvi, o priešingai reiškia, kad esame labai priklausomi. Tipiški vakariečiai ne tik yra liguistai priklausomi nuo alkoholio, cukraus, televizijos, Holivudo, madų ir kito kapitalistinio šlamšto. Mes mokyklose aprengiami vienodomis uniformomis ir užprogramuojami pagal vieną šabloną. Šios dominuojančios patriarchalinės kultūros vertybės griauna planetą, kelia karus ir nusikaltimus prieš žmoniją. Šios netikros vertybės prislopino tai kas yra mumyse svarbiausia – jausmai, kūno pojūčiai, seksualumas.

Žavus dalykas yra kūrybinis individo potencialas, individo teisės, saviraiškos laisvė, jo unikalumas. Mes suvokiame dabartinio momento patyrimą kaip tai kas yra svarbiausia. Primityvus žmonės tai turi. Jie nėra prisirišę prie materialių daiktų taigi ir neturi ką prarasti. Kaip teigia Marija Gimbutienė šios bendruomenės buvo laimingos kurdamos, o ne vartodamos. Terence Mckenna pateikia kaip pavyzdį „Zippy“ judėjimą, kurio šūkis yra „Jokiais būdais nežiūrėk!“ – tai yra neleisk sau būti žiūrovu, nes televizoriaus, šou, sporto laidų, žvaigždžių gyvenimo žiūrėjimas yra vojaristinis elgesys ir savęs smerkimas. Geriau pačiam kurti potyrius, dalyvauti gyvenime nei vartoti kažkieno kito produkciją. „Tai kas yra gera apie „Zippy“ judėjimą, transo šokius, kad jie yra apie jausmus – kombinacijoje  jaunimo, narkotikų, seksualiai įtemptos bendruomenės ir sinkopacinės muzikos skirtos suartinti su draugais, įtraukti į savo vietą kosmose.“

Kultūra tai iškrypimas. Jį yra fetišistiška, sukelia vartojimo maniją, pamokslauja apie neribotas laimės formas, klaidingą supratimą pateikta nerimstančių religijų ir kvailų kultų. Jį kviečia žmones sumenkinti save ir dehumanizuoti save. Pramogas ir pasaulėžiūra teikia Madisonas ar koks Holivudas. Mados reiškia greitus pinigus ir jokio spaudimo politiniams pokyčiams. Kultūra yra kitų žmonių patogumas ir nauda įvairioms institucijoms, bažnyčioms, kompanijoms, mokesčių rinkimo schemoms. Kultūra tai ne tavo draugas, jį tave įžeidinėja, jį sumenkina tave, jį naudoja ir išnaudoja tave, kultūra nėra mums naudinga.

Taigi mums reikia staigiai keistis, priimti radikalius ir  teisingus sprendimus. Bet kaip kažkas yra pasakęs pirma reikia sužinoti tiesą, kad priimti teisingus sprendimus. Todėl pirmiausiai reikia išvalyti Ego susikaupusius klaidingus įsitikinimus ir pažadinti sielą kūrybine veikla, būnant gamtoje, meditacijos praktikomis, šamanistinėmis technikomis, medžiagomis ir apskritai viskuo kas griauna tuos rėmus ir praplečia sąmonę. Terence Mckenna nuomone mes labai greit pasikeistume jei jaustume skausmą planetos, kuriai darome žalą. Pasak jo per daug yra abstrakcijos, neaiškumų ir priklausomybės nuo vartojimo, kad tai suprasti. Todėl reikia mesti žalingą dominuojančią kultūrą ir plėsti savo sąmonę. Kurti pačiam, kurti masinius kiekius meno. Menininkų tikslas yra išgelbėti žmonijos sielą ir jie turėtų būti politiniais aktyvistais, evoliucijos varikliais taip kaip pavyzdžiui daro graffičių piešėjas Bansky. Mūsų protėviai gamino daug skulptūrėlių, lipdė keramiką, raižė ir piešė ant sienų, dainavo. Mes taip pat galime tai daryti: padaryti  mūsų aplinką spalvingą, harmoningą ir malonę gyventi. Užsiimkite, bet kokiais menais, svarbiausia, kad būtų tavo, tai kas dar nematyta, negirdėta ar neskaityta.  Ar tai būtų gatvės menas, graffičiai, breiko šokiai ar sinkopuota, nepopsinė techno, trance, Reivo, džiazo, meditacinė muziką it t.t.

„Kurkite savo kultūrą. Nežiūrėkite televizoriaus, neskaitykite žurnalų ir net neklausykite nacionalinio radijo. Susikurkite patys savo gyvenimo mitą.“

 

Vaizdo įrašams uždėjau lietuviškus subtitrus, todėl siūlau visiems pažiūrėti.

 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt