Sausio 13d. – Lietuvos valstybinė šventė, skirta Lietuvos laisvės gynėjų garbei paminėti.
1991 m. sausio mėnesio įvykiai, kurių metu Lietuvoje buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant Sovietų Sąjungos ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenę ir SSRS Valstybės saugumo komitetą, siekiant atkurti Sovietų Sąjungos komunistų partijos politinę valdžią Lietuvos Respublikoje.
Sovietų Sąjungos vadovybė siekė jėga užimti visus pilietiniam perversmui reikšmingus valstybės objektus – Aukščiausios Tarybos rūmus, Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Tuo metu Lietuva įrodė, jog yra stipri ir vieninga tauta – be prievartos ir smurto, susikabinę rankomis ir surėmę pečius dainavo lietuvių liaudies dainas, stojo prieš milžiniškus tankus su didele viltimi, kad Lietuva taps nepriklausoma.
Aš ir mano dukra prieš tankus
1935 m. gimusi, Kėdainių miesto gyventoja, J.K. , buvo viena iš tų, kuri 1991-01-13 Vilniuje, prie televizijos bokšto, pasiryžo stoti į kovą už savo gimtosios šalies nepriklausomybę kartu su dukra, I.A. : „1991 metų sausio 13 dieną buvau Vilniuje prie televizijos bokšto. Ten atsidūriau vedama noro išsaugoti laisvą Lietuvą, išvaduoti ją iš sovietų valdžios. Su manimi važiavo mano jaunesnioji dukra, Inga.“ Pašnekovė teigia, jog vyresnioji dukra, V.S., iš Kėdainių į Vilnių nevyko, nes buvo trečią mėnesį nėščia ir nenorėjo rizikuoti.
Drąsa ir baimė
Ryžtingai nusiteikę, į kovą su Sovietų Sąjunga stoję, Lietuvos piliečiai išgyveno daug emocijų. Drąsa ir viltis žmonių širdyse pynėsi su baime ir liūdesiu, ar net siaubu ir pykčiu: „Galiu pasakyti, kad situacija buvo kraupi. Žmonės lakstė, klykavo, buvo išsigandę, tačiau vis tiek drąsiai stojo prieš sovietmečio karininkus“, – prisiminimais dalinasi J.K. – „Atsimenu, kad aplinkui aidėjo šūviai, važinėjo tankai, atrodė, kad nekalti žmonės miršta vienas po kito. Buvo labai daug sužeistų. Iš tikrųjų jaučiausi blogai matydama, kaip karininkai negailestingai muša, šaudo ir kankina žmones...Apniko baimė. Tokia padėtis kėlė tikrai daug emocijų, bet labiausiai, turbūt, pyktį ir baimę.“
Pasiaukoti buvo verta
Statistika yra tokia, jog šių šiurpinančių įvykių metu žuvo 14 žmonių, sužeista 702 ir 52 apšaudyti. Aukomis tapo ir pašnekovė, J.K. , bei jos dukra, I.A.: „Turėjau traumų ir aš, ir mano dukra. Tankas pervažiavo man kojas, o tokia trauma labai atsiliepia dabar – jei nešildyčiau kojų neužmigčiau. Mano dukrai buvo peršautas kelias“ – moteris su ašaromis akyse prisimena skaudžiausius įvykius, tačiau džiaugiasi, jog nepaisant patirtų traumų Lietuvą pavyko išsaugoti laisvą ir nepriklausomą: „Bet labiausiai atsimenu: beveik visa Lietuva – sustoję traukdavom lietuviškas dainas ir himną. Šie įvykiai man reiškia labai daug, kad ir kaip buvo baisu, kad ir kokią traumą patyriau, džiaugiuosi, kad mums pavyko išsaugoti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą“ . Pašnekovės džiaugsmas persimaino į nusivylimą šiandieninės Lietuvos vieningumu: „Manau, jeigu tokie įvykiai užkluptų Lietuvą dabar – niekas neitų ginti Lietuvos...Kuomet mes buvom visi, kaip pirštas, vieningi.“
Aurelija Karaliūtė
