Pro ironijos prizmę

Konkurso „Žalias kodas“ dalyvės darbas. Autorė: Milda Susnytė Aplinkui vis šneka, gasdina apie kažką panašaus į „klimato atšilimą”, „šiltnamio efektą“, „šiukšlių rūšiavimą“ – o aš tik klausau, žiūriu nekalto šuniuko akim ir save teisinu: „kuo aš čia dėta“. Tada tyliai nukiūtinu į virtuvę, atsisuku čiaupą, įsipilu pilną virdulį vandens, pasistatau vieną puodelį, o tada laukiu, laukiu ir laukiu, kol vanduo užkais. Pagaliau sulaukus ir užsipylus vieną puodelį iš vieno litro su puse užkaisto vandens įsijungiu televizorių, o ten ir vėl šneka „Išjunk“ , „Taupyk vandenį“.  Vėl supykstu ir pagalvoju, kad negi aš neužsidirbu pinigų, jog galėčiau pastovėti pusvalandį po dušu ir tyliai pasnausti. Velniop žinias. Perjungiu kanalą į kažką neaiškaus, pagalvoju, kad vis garsinis fonas nepakenks, linksmiau namie bus. Sėdžiu sau rami, niūniuoju kažka ir girdžiu vanduo čiurlena, reikia nueiti pažiūrėti… Ah, čia tik neužsuktas čiaupas, matyt, nuo tada kai dariausi arbatą. Užsuku ir nueinu. Žinoma, juk nešautų į galvą, kad gal čia tirpstančios arkties vanduo atbėga namo, bet kur tau tas ledynas taip greitai čia atitekės ir šiaip, tegu teka, tik ne iki mano durų. O ir tas kaimynas iš antro aukšto man visai nepatinka. Gyvenu aš „greitai“, čia dirbu, čia nespėju, kitaip tariant, „dirbu viską“, bet nespėju nieko. Liaudis sako, kad kaltas XXI amžius. Kaltas, tai kaltas, ką čia aš bepakeisiu, taigi ir toliau nieko nespėju. Labai džiaugiuosi, kad bent jau darbas šalia namų, nereikia stovėti automobilių spūstyse pora valandų, pakanka keliolikos minučių. Kodėl važiuoju automobiliu į darbą? Taigi kaip kodėl, priešingu atveju, nespėsiu nieko, man svarbios ir tos dešimt minučių  kurias išeikvočiau pėdindama į darbą. Sakot, kad automobiliu ilgiau važiuoju? Tai vis tiek, aš labai pavargstu nuo gyvenimo, tai bent jau automobilyje pailsiu, papypsinu kitiems, parėkauju, išsilieju. Taigi, visgi kaltas XXI amžius. „Diena be automobilio“ – vis juokiuosi išgirdus, kai tie gamtos propoguotojai galvoja, kad imsiu ir numesiu savo transporto priemonę, sėsiu viešajį transportą. O jeigu ir įlipčiau vieną dieną į smirdantį autobusą, likusieji tikrai važiuotų automobiliu – tai kam man čia vienai taip aukotis? Bet ar jūs nesuprantate, koks malonumas važinėti automobiliu. Sėdi taip aukštai, virš visų. Matot, aš mėgstu dideles mašinas, kuo didesnė, tuo geriau jaučiuosi. Jeigu turėčiau daug pinigų, tikrai vairuočiau „Hummer“, bet kadangi valdžia bloga, tai sėduosi į savo seną, bet vis dar didelę ir džipu besivadinančią, trečią dešimtį skaičiuojančią „Toyotą“ ir riedu tuos kelis kilometrus į darbą. Mačiau, bendradarbiai susidėję daug šiukšlinių ir galvoja, kad daro kažką gero: į vieną deda popierių, į kitą pastmasines atliekas ir taip toliau. Ir nesuprantu, ko jie vis kreivai į mane žiūri, kai į savo šiukšlių „tvirtovę“ egzistuojančią po stalu sudedu viską, pradedant jogurto indeliu, baigiant senom žirklėm, kurios nebekerpa. Ai, ką tas rūšiavimas, vis tiek visuose laikraščiuose puikavosi nuotraukos, kaip iš tų gražių spalvotų konteinerių viskas iš eilės suverčiama į vieną ir važiuoja toliau egzistuoti į Kariotiškes. Kaip jau minėjau, kalta valdžia. Ir šiaip, kuo tas šiukšlių perdirbimas man padės. Jokio skirtumo, ar tas rulonėlis padėtas mano tualete, pagamintas iš laikraščio, kurį skaičiau pernai, ar iš medžio, augusio kokiam nors raiste. Kam tie kemsynai, ir taip visa Lietuva apaugus. Jau geriau tegu vietoj miškų įsteigtų daug amerikietišką parkų, tų tokių su daug suoliukų ir fontanėlių. Ir dar pora Akropolių, ir… Į daugumos žmonių požiūrį pažvelgiau pro ironijos prizmę. Tačiau orientavausi į neigiamą požiūrį. Įpučiant šiek tiek optimizmo, reiktų pasakyti, jog dauguma žmonių net nežino, kaip jie truputį pakoreguodami savo įpročius „taptų šiek tiek protingesni“. Su Lietuvos piliečių įvairiomis pažiūromis susidūriau pakankamai daug. Neseniai teko padirbėti su Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje organizuojamu projektu „Išjunk!“. Pastebėjau įdomią tendenciją, kad net žmonės kurie nėra visiškai abejingi aplinkosaugai, įsivaizduoja viską žiną. Taigi, situacija liūdnoka. Tačiau, tikiu, jog inciatyvių žmonių dėka, tokių konkursų, skatinančių jaunimą šiame „skubėjimo“ amžiuje truputėlį atsikvėpti ir pasamprotauti, kodėl viskas pakrypo viena ar kita linkme, situacija pradės keistis. Ir tikiuosi, kad visuomenė nustos laukti, kol tirpstančių ledynų vanduo pradės veržtis į jų namus.