Pagaliau baigėsi rinkimai. Pašto dėžutės galės laisviau atsikvėpti, pastarąsias dvi savaites kaupiau makulatūrą, kurią gavau paštu, pasvėriau, rezultatas – 1447 g. Kaip manote realu būtų viską perskaityti?
Vieno kandidato pasisakymas man labai įstrigo: pilnas bakas benzino tik 1 Lt! Pagalvojau nieko sau… Nuo kada savivaldybės atstovai gali reguliuoti naftos kainas ir akcizo mokesčius? Čia toks vienas iš sotesnių pažadų. Na, kito kandidato siūlymas sumažinti šildymo kainą 20 proc. vilties kažkiek teikia. Bet visi prieš rinkimus mėgsta svaidytis pažadais. Jų pažadas būtų kažko vertas, jei jis skambėtų taip: Sumažinsime šilumos kainą iki 2012 metų, o jei ne, kiekvienam vilniečiui iš partijos sąskaitos pervesime po 50 Lt.
Ir apskritai kai kuriuos rinkiminius pažadus galima traktuoti kaip įstatymo pažeidimą remiantis LIETUVOS RESPUBLIKOS REKLAMOS ĮSTATYMAS 2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-187 Vilnius. 5 straipsnis. Klaidinanti reklama.
Vienos partijos reklaminėje medžiagoje nemačiau nei vieno pažado ir tai šis tas naujo. Jų šūkis „Už Lietuvą be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. Į pažadą nepanašu, bet kai kurioms žmonių grupėms tai gali būti įžeidimas.
Kadangi dirbu reklamos įmonėje turiu galimybę stebėti reklamos kampanijas šiek tiek iš arčiau. Sumų atskleisti negaliu, bet galiu pasakyti, kad kiek kandidatai pinigų skyrė reklamai, jie tikrai tiek neuždirbs per savo kadenciją. Suprantu, kad tos lėšos yra rėmėjų. O kas tie rėmėjai? Dauguma – stambiosios įmonės. Taigi kandidatas negali priimti objektyvaus sprendimo savo rėmėjų nenaudai. O čia ir prasideda korupcija ir kiti baisūs dalykai. Politikas turėtų užsitarnauti piliečio balsą savo gerais darbais, o ne reklamos kiekiu. Mano akyse tokie kandidatai iškart krinta žemyn.
Penktadienio popietę sulaukęs gero oro išėjau į miestą smagiai praleisti laiko. Ėjau Gedimino prospektu, staiga iš už kampo šalia Gedimino 9 iššoko žmogus Burunduko kostiumu. Ir pradėjo dalinti merginoms popierines gėles ir vienos partijos lankstinuką. Gėlę gavau ir aš, ir pagalvojau, ar tas burundukas netradicinės orientacijos, ar aš panašus į tokį. Tai mane įžeidė, todėl paėjęs tris žingsnius gėlę išmečiau.
Paėjus dar porą metrų, pamačiau 3 žmones demonstratyviai kabinančius 2 inkilus ant medžio. Grįždamas po 3-4 val. mačiau tą patį vaizdą, bet su tais pačiais keliais inkilais. Cirkas buvo geras. Eidamas sau ramiai Pilies gatve neišvengiau ir darbe ant spausdintos reklamos matyto žmogaus priekabių. Net nepaklausęs ar turiu jam minutėlę, pradėjo dėstyti savas tiesas ir pakvietė atiduoti už jį savo balsą. Kitas linksmuolis bandė įkišti laikraštį „Geros žinios“. Supratau, kad tos žinios nebus geros, todėl ir neėmiau. Grįžęs vakare namo, prisijungiau prie „Facebook“ – vien reklamos ir siūlymai balsuoti! Vienas kandidatas net pakvietė į draugus ir siūlė už jį balsuoti. Supratau, kad nieko gero nebus ir atsiribojau nuo visų informacijos šaltinių.
Kitą dieną įsigaliojo politinės reklamos draudimas. Bet per per visus informacijos šaltinius pradėjo skelbti, kad kandidatai papirkinėja rinkėjus, net veža autobusais. Už tokį kandidatą, manau, daugelis nebalsuotų. Logika paprasta: jeigu jis papirkinėja, vadinasi, pats yra dar lengviau paperkamas. Netgi Valdas Adamkus sako neradęs, už ką rinkimuose būtų galėjęs balsuoti visa širdimi.
Ištepliotos sienos
ikrauk.lt skaitytojas Artūras S. redakcijai taip pat atsiuntė nuotrauką rinkimų tematika. Savaitgalį ant Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos sienos jis pastebėjo grafiti užrašą „Partijų tiek daug, o balsuoti nėra už ką. Belieka rinktis tuos, kurių lankstinuke mažiau klaidų.“
„Nuostabu, kaip tiksliai, kartais visuomenė pati išsako ko jai trūksta. Ir tikrai, žmogus pagalvoji – trūksta politikoje kokybės, išsilavinimo apraiškų, konkretumo, politinio kuklumo. Ir ką ta ištepliota siena, šiuo atveju. Juk politinė reklama apmokėta iš asmeninių rinkėjų lėšų... Linkiu sau ir visiems mums kiek įmanoma prasmingesnių rinkimų. O ypač kitų,“ – rašo p. Artūras.
